Įženk į mišką
Ramana Maharši
Indija · induizmas, advaita vedanta

Ramana Maharši

1879–1950 · Arunačalos kalnas, Tiruvanamalajus pietų Indijoje

Šešiolikmetis, išgyvenęs savo mirtį, o paskui pusę amžiaus mokęs vieno klausimo: kas aš esu?

Istorinė asmenybė.

Atverk su iliustracijomispaveikslai, legendos ir kiti mokytojai

Kas jis buvo

1896 metais šešiolikmetis Venkataraman sėdėjo vienas kambaryje Madurajuje, kai jį staiga apėmė mirties baimė. Užuot bėgęs, atsigulė, sulaikė kvėpavimą ir tarsi išgyveno mirimą. Atrado, kad kūnas negyvas, ir vis dėlto kažkas jame yra sąmoninga ir nepaliesta. Ši būsena jo jau nebeapleido.

Po kelių savaičių be žodžio išvyko iš namų į šventąjį Arunačalos kalną. Daug metų sėdėjo šventyklose ir olose, beveik nieko nekalbėdamas. Žmonės ėmė ateiti tiesiog pasėdėti šalia jo.

Aplink jį išaugo ašramas, į kurį atvykdavo svečių iš viso pasaulio. Jis gyveno labai kukliai, padėdavo virtuvėje, pjaustė daržoves ir buvo švelnus gyvūnams, ateinantiems į ašramą: karvėms, šunims, beždžionėms ir voverėms.

Ko mokė

Paklausk, kas aš esu

Kai atsiranda mintis, paklausk: kam ji atsiranda? Man. O kas aš esu? Ieškant žodžio „aš“ šaltinio, protas nurimsta ir lieka gryna sąmonė.

Tyla moko geriausiai

Ramana sakė, kad aukščiausią mokslą perduoda tyla. Daugelis prisimindavo, kad šalia jo mintys pačios nurimdavo.

Nereikia bėgti nuo pasaulio

Galima gyventi šeimoje, dirbti ir kartu atsiminti savo tikrąjį „aš“.

Pirmiausia pakeisk save

Paklaustas, kaip padėti pasauliui, jis atsakydavo, kad geriausia tarnystė pasauliui yra pažinti save patį.

Jo žodžiai

„Tavo paties atsiskleidimas yra didžiausia tarnystė, kurią gali atiduoti pasauliui.”
Pokalbiai su Ramana Maharši
„Laimė yra tavo prigimtis. Nėra blogai jos trokšti. Blogai ieškoti jos išorėje, kai ji yra viduje.”
Pokalbiai su Ramana Maharši

Legendos ir pasakojimai

Skruzdėlės oloje

Kai jaunasis Ramana apsigyveno požeminėje šventyklos kriptoje, jis buvo taip pasinėręs į meditaciją, kad nepastebėjo, kaip vabzdžiai ir žiurkės graužia jam kojas iki kraujo. Susirūpinę žmonės jį iš ten ištraukė.

Karvė Lakšmi

Ašrame gyveno karvė Lakšmi, kuri kasdien ateidavo tiesiai pas Ramaną. Kai 1948 metais ji mirė, jis budėjo prie jos, uždėjo ranką jai ant galvos ir širdies. Ją palaidojo ašrame su pagarba, kokia teikiama šventiesiems.

Tai legendos ir pasakojimai, o ne istoriniai liudijimai.

Kas buvo pridėta vėliau

Ramana nekūrė organizacijų, formaliai nepriimdavo mokinių ir nesuteikdavo iniciacijos. Vis dėlto aplink jo vardą, kaip ir aplink daugelį mokytojų, atsirado kultas, o jo nuotraukos šiandien kabo namuose kaip šventųjų paveikslai.

Įdomybė

Vakaruose jį išgarsino britas Paul Brunton, aprašęs susitikimą su juo 1934 m. knygoje A Search in Secret India. Susitikimas su Ramana įkvėpė ir Somersetą Moemą, kuris romane Skustuvo ašmenys aprašė pagal jį sukurtą Indijos išminčių.

Indija: kiti mokytojai

Šaltiniai