Įženk į mišką
Krišna
Indija · hinduizm

Krišna

tradicinė asmenybė; Bhagavadgitą užrašė tarp II amžiaus prieš mūsų erą ir II amžiaus mūsų eros · Mathura, Vrindavanas ir Dvaraka šiaurės Indijoje

Vežėjas, kuris mūšio lauke paaiškino draugui, kaip gyventi be baimės ir be prisirišimo prie atlygio.

Tradicijos asmenybė: pažįstame ją iš knygų ir pasakojimų, nežinia, ar gyveno iš tikrųjų.

Atverk su iliustracijomispaveikslai, legendos ir kiti mokytojai

Kas jis buvo

Krišna yra viena mylimiausių Indijos asmenybių. Induistams jis yra dievo Višnaus įsikūnijimas, o daugeliui tiesiog aukščiausiasis Dievas. Ar iš tikrųjų gyveno koks nors vadovas tuo vardu, nežinoma. Pasakojimai apie jį kaupėsi šimtmečius epe Mahabharata ir knygose, vadinamose puranomis.

Užaugo tarp karvių piemenų Vrindavane. Buvo išdykęs vaikas, vogė sviestą ir grojo fleita, o piemenaitės, gopiai, mesdavo viską, kad jo paklausytų. Suaugęs tapo kunigaikščiu ir Pandavų giminės patarėju.

Svarbiausia scena vyksta Kurukšetros lauke. Prieš didįjį mūšį lankininkas Ardžuna kitoje pusėje mato savo giminaičius ir mokytojus, meta lanką ir nenori kovoti. Krišna, kuris yra jo vežėjas, kalbasi su juo. Tas pokalbis yra Bhagavadgita, Viešpaties giesmė, septyni šimtai eilučių, kurias iki šiol skaito pusė pasaulio.

Ko mokė

Veik, bet ne dėl atlygio

Turi daryti tai, ką privalai, visa širdimi, bet neprisirišk prie vaisių. Sėkmę ir nesėkmę reikia priimti su ta pačia ramybe.

Siela nemiršta

Tikrasis žmogaus aš, atmanas, negimsta ir nemiršta. Kūnas keičiasi kaip drabužis. Kas tai supranta, nustoja bijoti.

Daug kelių į vieną tikslą

Prie Dievo galima prieiti per darbą be egoizmo, per žinojimą ir meditaciją arba per meilę ir atsidavimą. Kiekvienas iš šių kelių geras.

Svarbi širdis

Dievui nereikia turtingų aukų. Pakanka lapelio, gėlės, vaisiaus ar truputėlio vandens, jei tai duodama su meile.

Jo žodžiai

„Turi teisę veikti, bet niekada į jo vaisius.”
Bhagawadgita 2,47
„Kas man su meile paaukos lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, iš to priimsiu šią širdies dovaną.”
Bhagawadgita 9,26
„Tegul žmogus pats save kelia, o ne žemina. Nes žmogus sau pačiam yra ir draugas, ir priešas.”
Bhagawadgita 6,5

Legendos ir pasakojimai

Sviesto vagišius

Mažasis Krišna su draugais vogdavo sviestą ir grietinę iš puodų, kuriuos šeimininkės kabindavo aukštai po lubomis. Berniukai lipdavo vienas kitam ant pečių, o likusį dalydavosi su beždžionėmis. Kai motina norėjo jį nubausti už žemės valgymą, liepė jam atverti burną. Joje ji išvydo visą visatą: žvaigždes, kalnus ir vandenynus.

Govardhanos kalnas

Lietaus dievas Indra supyko ant piemenų ir pasiuntė liūtį, kuri turėjo apsemti kaimą. Krišna ant mažojo piršto pakėlė visą Govardhanos kalną ir septynias dienas laikė jį kaip skėtį, po kuriuo pasislėpė žmonės ir gyvūnai.

Tai legendos ir pasakojimai, o ne istoriniai liudijimai.

Kas buvo pridėta vėliau

Bhagavadgita kalba apie daugybę kelių į Dievą ir apie tai, kad svarbi širdis. Vėliau aplink Krišną išaugo labai skirtingos srovės, nuo griežtų filosofinių mokyklų iki karštos pamaldumo. Vakaruose žinomiausias judėjimas Hare Krišna, tai yra Tarptautinė Krišnos sąmonės draugija, įkurta Niujorke tik 1966 metais, su savo gyvenimo taisyklėmis.

Įdomybė

Mahatma Gandis Bhagavadgitą vadino savo motina ir skaitė ją kasdien. Robertas Openheimeris, atominės bombos tėvas, mokėsi sanskrito, kad galėtų ją skaityti originalu.

Indija: kiti mokytojai

Šaltiniai