
Mozė
pagal tradiciją maždaug XIII a. prieš mūsų erą · Egiptas, Sinajaus dykuma, Kanaano šalis
Vadovas, kuris išvedė tautą iš vergijos ir davė jai teisingumu grįstą įstatymą.
Tradicijos asmenybė: pažįstame ją iš knygų ir pasakojimų, nežinia, ar gyveno iš tikrųjų.
Kas jis buvo
Mozę pažįstame tik iš hebrajų Biblijos. Be jos apie jį nėra jokio pėdsako nei egiptiečių užrašuose, nei kasinėjimuose, todėl istorikai nesutaria, ar jis gyveno iš tikrųjų, ar tai veikėjas, sujungęs daug senų pasakojimų. Žydams, krikščionims ir musulmonams jis yra vienas svarbiausių pranašų.
Pagal Išėjimo knygą jis gimė Egipte hebrajų vergų šeimoje. Faraonas įsakė skandinti hebrajų berniukus, todėl motina įdėjo jį į pintinę ir paleido Nilu. Jį rado faraono duktė ir išaugino rūmuose. Suaugęs jis nužudė egiptiečių prižiūrėtoją, mušusį vergą, ir pabėgo į dykumą. Ten, prie krūmo, kuris degė ir nesudegė, jis išgirdo Dievo balsą.
Grįžo į Egiptą, išvedė savo tautą ir keturiasdešimt metų vedė ją per dykumą. Ant Sinajaus kalno gavo įstatymą, o pats mirė žvelgdamas į Pažadėtąją žemę nuo Nebo kalno, nespėjęs į ją įžengti.
Ko mokė
Laisvė yra šventa
Visas pasakojimas apie Mozę prasideda nuo to, kad Dievas išgirsta vergų šauksmą. Išėjimas iš vergijos žydams tapo svarbiausiu prisiminimu, kurį jie kasmet kartoja per Pesachą.
Mylėk artimą kaip save patį
Šis sakinys, kurį daug žmonių sieja su Jėzumi, kilęs iš Toros, iš Kunigų knygos. Jėzus jį cituodavo.
Gerbk svetimšalį
Tora daug kartų primena nedaryti skriaudos ateiviui, nes patys buvote svetimšaliai Egipte. Ji taip pat liepia dalį derliaus palikti lauke vargšams, našlėms ir našlaičiams.
Poilsis visiems
Šabas yra laisva diena ne tik šeimininkui, bet ir tarnui, svetimšaliui, net jaučiui ir asilui. Tų laikų mastu tai buvo revoliucija.
Jo žodžiai
„Mylėk savo artimą kaip save patį.”
Kunigų knyga 19, 18
„Ateivio neskriausk. Jūs žinote, ką jaučia ateivis, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.”
Išėjimo knyga 23, 9
„Dedu prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimą ir prakeikimą. Rinkis gyvenimą.”
Pakartoto Įstatymo knyga 30, 19
Legendos ir pasakojimai
Žarija ant liežuvio
Žydų pasakojimai, midrašai, sako, kad mažasis Mozė numetė faraonui karūną nuo galvos. Patarėjai norėjo patikrinti, ar jis tai padarė tyčia. Pastatė prieš jį auksą ir įkaitusias žarijas. Angelas pastūmė jo ranką link žarijų, berniukas įsidėjo žarijėlę į burną ir nusidegino liežuvį. Todėl, kaip sako legenda, Mozė vėliau mikčiojo ir prašė, kad už jį kalbėtų brolis Aaronas.
Jūra, kuri persiskyrė
Garsiausias Išėjimo knygos vaizdas: Raudonosios jūros vandenys persiskiria, tauta pereina sausa koja, o faraono kariuomenė skęsta. Vieni čia mato stebuklą, kiti prisiminimą apie perėjimą per seklias pelkes, dar kiti pasakojimą apie tai, kad Dievas stoja silpnesniųjų pusėje.
Tai legendos ir pasakojimai, o ne istoriniai liudijimai.
Kas buvo pridėta vėliau
Tora, tai yra penkios pirmosios Biblijos knygos, šimtmečius buvo priskiriama pačiam Mozei. Šiandien dauguma tyrinėtojų mano, kad ją surašė daug autorių tarp X ir V a. prieš mūsų erą. Išplėtotos ritualinės taisyklės, o vėliau Talmudas ir religinė teisė susiformavo per tolesnius šimtmečius. Tačiau teisingumo, laisvės ir rūpinimosi silpnesniais principai yra pačioje šių pasakojimų širdyje.
Įdomybė
Garsiojoje Mikelandželo skulptūroje Mozė turi ragus ant galvos. Tai vertimo pasekmė: hebrajiškas žodis karan reiškia, kad jo veidas spindėjo, bet lotyniškoji Vulgata jį išvertė kaip raguotas. Todėl šimtmečius dailininkai vaizdavo Mozę su ragais.
Zaratustra
Jėzus iš Nazareto
Mahometas
Rumi
Baal Šem Tovas