
Vaistinė šliaunė
Veronica beccabunga L.
Tradicinis panaudojimas
Iš visų šliaunių dažniausiai valgyta, ypač kaime bado metais. Liaudies medicinoje buvo laikoma valančia, priešuždegimine, silpnai šlapimą varančia ir nuo skorbuto veikiančia priemone; iš tikrųjų turi mažai vitamino C, o senovinės sultys skorbuto gydyti negalėjo. Sutrinta žolė dėta ant nudegimų ir opų. EMA monografijos nėra; laikomas menkos gydomosios vertės augalu.
Kaip atrodo
20–60 cm vandens daugiametis augalas mėsingais, beveik apvaliais stiebais, apačioje gulsčiais ir mazguose įsišaknijančiais. Lapai priešiniai, kiaušiniški, buki, mėsingi, plikais ir blizgūs, negiliai pjūkliški. Smulkūs mėlyni 5–8 mm žiedai su 4 vainiklapiais ir tamsesnėmis gyslelėmis, retuose kekiniuose žiedynuose viršutinių lapų pažastyse.
Rinkimas
Renkama: žolė, jauni lapai.
Kada: gegužė – rugpjūtis.
Forma: virtuvė (išvirta), kompresas.
Antrininkai
- šaltinė rūgštynė – lapai plunksniški, žiedai balti; valgoma
- pelkinė šliaunė ir vandeninė šliaunė – lapai siauri, bekočiai; nepavojingos
- nuodingoji nuodėgulė – auga tose pačiose vietose; mirtinai nuodinga, lapai plunksniški
Informacija yra edukacinė ir aprašo tradicinį vartojimą pagal EMA/HMPC (Europos vaistų agentūros ir jos augalinių vaistų komiteto) monografijas. Ji nepakeičia gydytojo ar vaistininko patarimo. Niekada nevartok augalo, kurio neatpažįsti 100 %.