
Melisinė lapažolė
Melittis melissophyllum L.
Lenkiški liaudiški pavadinimai: miodownik, melisa leśna
Tradicinis panaudojimas
Liaudies medicinoje žolė buvo laikoma silpnai raminančia, šlapimą varančia ir sutraukiančia, dedama ir ant žaizdų. Kvepia kumarinu kaip kvapusis notrelis ir kartais buvo naudojama gėrimams aromatizuoti; ją mini jau XVII a. Černieckio „Compendium ferculorum“. EMA monografijos nėra, klinikinių tyrimų nėra.
Kaip atrodo
Plaukuota, aromatinga 30–50 cm daugiametė su keturbriaune, nešakota stiebu. Lapai priešiniai, kiaušiniški, dantyti. Dideli, efektingi lūpiniai žiedai – balti, rožiniai arba balti su purpurine dėme ant apatinės lūpos, po kelis viršutinių lapų pažastyse. Auga šviesiuose, šiltuose lapuočių miškuose.
Rinkimas
Renkama: žolė (tik iš sodo auginimo).
Kada: gegužė – liepa.
Forma: užpilas, gėrimų priedas (kaip kvapieji tūrai).
Antrininkai
- vaistinė melisa – smulkūs balzgani žiedai, citrinos kvapas; nepavojinga
- baltoji notrelė ir dėmėtoji notrelė – mažesni žiedai menturiuose; nepavojingos
Informacija yra edukacinė ir aprašo tradicinį vartojimą pagal EMA/HMPC (Europos vaistų agentūros ir jos augalinių vaistų komiteto) monografijas. Ji nepakeičia gydytojo ar vaistininko patarimo. Niekada nevartok augalo, kurio neatpažįsti 100 %.

