
Lauko mėta
Mentha arvensis L.
Tradicinis panaudojimas
Liaudies medicinoje vartota virškinimo sutrikimams, o lapų užpilas – nuo karščiavimo ir galvos skausmo. Lauko mėtos aliejus (auginamos veislės, ypač japoninė mėta) turi 70–80 % mentolio ir naudojamas jam gaminti; turi ir nedideliais kiekiais pulegono bei mentofurano. Anksčiau ji buvo dedama į pieną, kad jis vėliau rūgtų. Savo EMA monografijos žolė neturi; laikoma silpnesne gydomąja prasme už pipirmėtę.
Kaip atrodo
5–45 cm aromatingas daugiametis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu ir ūgliais. Stiebas keturbriaunis, plaukuotas aplink. Lapai priešiniai, kiaušiniški iki pailgų, kotuoti. Violetiniai arba rausvi žiedai rutuliškuose menturiuose lapų pažastyse, o ūglio viršūnė baigiasi lapais be žiedų – skirtingai nei kitų mėtų.
Rinkimas
Renkama: žolė, lapas.
Kada: liepa – rugsėjis.
Forma: užpilas, prieskonis.
Antrininkai
- poleja mėta – rutuliški menturiai, labai toksiškas aliejus; auga panašiose vietose
- vandeninė mėta ir pipirmėtė – žiedai rutulio formos galvutėje arba varpoje viršūnėje; nepavojingos
Informacija yra edukacinė ir aprašo tradicinį vartojimą pagal EMA/HMPC (Europos vaistų agentūros ir jos augalinių vaistų komiteto) monografijas. Ji nepakeičia gydytojo ar vaistininko patarimo. Niekada nevartok augalo, kurio neatpažįsti 100 %.
