
Miškinė kriaušė – ulęgałka
Pyrus pyraster (L.) Burgsd. (syn. Pyrus communis subsp. pyraster)
Lenkiški liaudiški pavadinimai: ulęgałka, grusza dzika
Tradicinis panaudojimas
Laukinių kriaušių vaisiai, vadinami ulęgałkomis, yra kieti, labai sutraukiantys ir pilni akmeninių ląstelių; valgyti tinka tik po kelių savaičių sunokinimo, kai suminkštėja ir pasaldėja. Iš jų taip pat gamino nuoviras ir degtines. Miškinė kriaušė yra auginamosios kriaušės protėvė. EMA monografijos nėra – tai virtuvės vaisius, ne vaistas.
Kaip atrodo
Medis iki 20 m aukščio arba krūmas, siauros lajos, su spygliais ant šakelių. Žievė pilkai juoda, įtrūkusi į stačiakampes plokšteles. Lapai kiaušiniški, smulkiai pjūkliški, blizgūs, lapkotis beveik tokio ilgio kaip lapo plokštelė. Žiedai balti, penkialapiai, su rausvomis dulkinėmis. Vaisiai 1–4 cm, kriaušiški arba rutuliški, žali iki geltonų, kieti ir sutraukiantys.
Rinkimas
Renkama: vaisius.
Kada: rugpjūtis – spalis.
Forma: virtuvė (po sunokinimo), nuoplova.
Antrininkai
- sulaukėjusi auginamoji kriaušė – be spyglių, vaisiai didesni ir saldesni; valgoma
- miškinė obelis – dulkinės geltonos, vaisiai rutuliški; valgoma
Informacija yra edukacinė ir aprašo tradicinį vartojimą pagal EMA/HMPC (Europos vaistų agentūros ir jos augalinių vaistų komiteto) monografijas. Ji nepakeičia gydytojo ar vaistininko patarimo. Niekada nevartok augalo, kurio neatpažįsti 100 %.
