
Liaudies žolininkystė
Žynys-gydytojas (znachor), šnibždėtoja (szeptucha, szeptun), žolelių šventinimas Žolinių dieną
Kaime iki XX a. vidurio daugiausia gydydavosi pas žynius ir šnibždėtojas, o ne pas gydytojus. Jie derino žoleles su malda, kerėjimu ir magiškomis apeigomis. Rugpjūčio 15 d., Žolinių šventę, buvo šventinami žolelių, gėlių ir javų puokštės, kurias paskui laikydavo namuose ir naudodavo ligos atveju.
Kiek patikimos šios žinios
Liaudies tikėjimai
Iš kur apie tai žinome
XIX ir XX a. etnografija (be kita ko, Z. Liberos, W. Piątkowskio tyrimai apie Palenkės šnibždėtojus); žolelių šventinimo paprotys rugpjūčio 15 d.
Kuo tikėta
Buvo tikima, kad liga gali turėti antgamtinę priežastį, pavyzdžiui, apkalbą ar kerus, todėl ją gydydavo ir žodžiu. Palenkės šeptuchos laiko savo dovaną Dievo malone, o cerkvė šias praktikas laiko pavojingomis. Žinios dažniausiai būdavo perduodamos šeimoje.
Kur
Visi slavai; šeptuchos daugiausia Palenkėje
Įdomybė
Žolių šventinimo sąsaja su ikikrikščioniškomis apeigomis deivėms pagerbti yra tik spėjimas, iš dalies pagrįstas Dlugošu. Daugelis liaudies medicinos žolių yra nuodingos, o užkalbėjimas negydymo nepakeičia.
Paveikslas yra meninė vizija, paremta archeologija ir aprašymais, o ne tikslus atvaizdas.