
Reinkarnacija
Ar gyvename daugiau nei kartą?
Ar gyvename tik kartą? Jau trejus tūkstančius metų žmonės visame pasaulyje pasakoja, kad siela sugrįžta. Tuo tikėjo induistai ir budistai, tikėjo Pitagoras ir Platonas, druidai, kabalistai, Juliuszas Słowackis ir Henry Fordas. XX amžiuje psichiatras Ianas Stevensonas ėmė rašyti vaikų, pasakojančių apie „ankstesnį gyvenimą“, liudijimus. Čia surinkome garsiausias istorijas, tai, kas jose buvo patikrinta, ir ką sako kritikai.
Skaičiais
- ok. 26% lenkų deklaruoja tikį reinkarnacija (CBOS, 2012)
- 33% suaugusių amerikiečių tiki reinkarnacija (Pew Research Center, 2018)
- ponad 2500 vaikų atvejų Virdžinijos universiteto archyve (Division of Perceptual Studies)
- 2–7 lat tokio amžiaus vaikai dažniausiai kalba apie „ankstesnį gyvenimą“ (I. Stevensonas, J. Tuckeris)
Žmonių istorijos
Shanti DeviIndija · 1926–1987
James LeiningerUSA · ur. 1998
Ryan HammonsUSA · ur. 2004
Pollock dvynėsAnglija · ur. 1958
Omm SetiAnglija ir Egiptas · 1904–1981
Imadas ElavarasLibanas · ur. 1958
Swarnlata MishraIndija · ur. 1948
Cameron MacaulayŠkotija · ur. ok. 2000
Dalai Lamos suradimasTibetas · 1933–1940
Bridey MurphyUSA · 1952–1956
Generolas George'as PattonasUSA · 1885–1945
Henry FordasUSA · 1863–1947
Juliuszas SłowackisLenkija · 1809–1849
Pitagoras ir šuniukasGraikija · VI w. p.n.e.
Edgaras CayceUSA · 1877–1945Idėjos kelionė per pasaulį
Indija: samsaros ratas (nuo maždaug VIII–VI a. pr. m. e.)
Seniausi patikimi tekstai apie sielos klajonę – indų upanišados. Jos moko, kad tikrasis „aš“, atmanas, nemiršta kartu su kūnu, o pereina į naują. Kokiame kūne jis atgims, priklauso nuo karmos, t. y. ankstesnių veiksmų pasekmių.
Šis gimimo ir mirties ratas vadinamas samsara. Tikslas visai ne grįžti kuo ilgiau, o išsivaduoti iš rato. Induistai šį išsivadavimą vadina moksha. Tą pačią idėją, kiekvienas savaip, perėmė džainizmas ir sikizmas.
„Kaip žmogus nusimeta nusidėvėjusius drabužius ir apsivelka naujus, taip siela palieka nunešiotus kūnus ir įžengia į naujus.”
Bhagawadgita 2,22
Buda ir Tibetas (od V w. p.n.e.)
Buda perėmė indišką atgimimo idėją, bet ją pakeitė. Mokė, kad nėra pastovios, nekintančios sielos, kuri peršoka iš kūno į kūną. Atgimsta veikiau priežasčių ir pasekmių srautas, tarsi liepsna, perduodama nuo vienos žvakės kitai.
Tekstai pasakoja, kad nušvitimo naktį Buda prisiminė daugybę savo ankstesnių gyvenimų. Tibetiečiai išplėtojo bardo mokymą apie būseną tarp mirties ir naujo gimimo, kuri turi trukti iki keturiasdešimt devynių dienų. Iš čia atsirado vadinamoji Tibeto mirusiųjų knyga, skaitoma prie mirusiojo. Iš Tibeto kilusi ir tulku tradicija, tai yra atgimusių mokytojų atpažinimas. Garsiausias iš jų yra Dalai Lama.
„Šios kelionės pradžios atrasti neįmanoma. Nesimato pirmojo taško, nuo kurio būtybės, apgaubtos nežinojimo, klajoja ir sukasi ratu.”
Samyutta Nikaya 15,3 (laisvas vertimas)
Egiptas: mitas, kuris nebuvo egiptietiškas (Herodot, V w. p.n.e.)
Graikų istorikas Herodotas rašė, kad egiptiečiai pirmieji mokė, jog po mirties siela eina per eilę gyvūnų ir po trijų tūkstančių metų sugrįžta į žmogaus kūną.
Egiptologai šiandien sako tiesiai, kad tai klaida. Egiptiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, Ozyrio teismu ir tuo, kad siela ba gali įgauti įvairias formas, bet ne tuo, kad būna nauji žemiški įsikūnijimai. Herodotas greičiausiai priskyrė jiems savo tautiečių, pitagorininkų, tikėjimus.
„Egiptiečiai pirmieji skelbė, kad žmogaus siela yra nemirtinga ir kad kūnui mirus ji įžengia į kitą būtybę, kuri kaip tik gimsta.”
Herodotas, Istorija II, 123
Graikija: Pitagoras ir Platonas (VI–IV a. pr. Kr.)
Graikijoje sielų kelionė buvo vadinama metempsichoze. Ją skelbė orfikai ir Pitagoras, kuris, sakoma, prisiminė savo ankstesnes įsikūnijimo gyvenimus ir dėl to nevalgė mėsos.
Gražiausiai tai aprašė Platonas. „Valstybėje“ jis pasakoja mitą apie Erą, karį, kuris žuvo mūšyje, o po dvylikos dienų atgijo ant laidotuvių laužo. Eras matė, kaip sielos pačios išsirenka savo kitą gyvenimą. Orfėjas pasirinko gulbės gyvenimą, Ajantas liūto, o Odisėjas, pavargęs nuo šlovės, ramų paprasto žmogaus gyvenimą. Paskui sielos gėrė vandenį iš Užmaršties upės ir viską pamiršo. Platonas taip pat manė, kad mokymasis iš esmės yra prisiminimas to, ką siela jau žinojo.
„Ne dievas jus išsirinks, o jūs patys išsirinksite savo likimą. Kaltė tenka renkančiajam, dievas yra nekaltas.”
Platonas, Valstybė X, 617e
Druidai ir keltai (I w. p.n.e.)
Julijus Cezaris, kuris užkariavo Galiją, užrašė, kad druidai moko, jog sielos nežūva, o po mirties pereina į kitus kūnus. Jis manė, kad dėl to keltų kariai nebijojo mirties.
Tai priešo pasakojimas, užrašytas romėno, o patys druidai nieko neužrašė. Istorikai ginčijasi, ar Cezaris juos teisingai suprato, ar jų mokymą pritaikė prie jam žinomų Pitagoro idėjų.
„Visų pirma jie nori įtikinti, kad sielos nemiršta, o po mirties pereina iš vienų į kitas. Jie mano, kad tai labiausiai skatina drąsą, nes išnyksta mirties baimė.”
Julijus Cezaris, Užrašai apie Galų karą VI, 14
Slavai: pėdsakai ir spėjimai (iki X a. ir liaudies atmintyje)
Senovės slavai nepaliko savo raštų, todėl tikrai nežinome, ar jie tikėjo sielos sugrįžimu. Turime tik pėdsakų. Vaikams duodavo mirusių senelių vardus, o per Dziadus sieloms protėvių ruošdavo maisto, šilumos ir paliekamos atviros durys. Kai kurie etnologai čia mato tikėjimą, kad protėvis gali sugrįžti giminėje.
Tačiau tai hipotezė, o ne tikrovė. Tokie papročiai gali tiesiog reikšti mirusiųjų atminimą ir tikėjimą, kad sielos aplanko namus. Sąžiningai reikia pasakyti, kad daug šiuolaikinių pasakojimų apie „slavišką reinkarnaciją“ yra priedai be šaltinių.
„Tamsu visur, tylu visur, kas čia bus, kas čia bus?”
Adomas Mickevičius, Dziady II dalis, sielų šaukimo apeiga
Kabala: gilgul (nuo XII a., suklestėjo XVI a.)
Žydų mistikoje sielos kelionė vadinama gilgul, tai yra „ritimasis“. Apie ją užsimena Zoharas, o ją išplėtojo didysis kabalistas Izaokas Luria iš Safedo. Jo mokinys Chaimas Vitalis šį mokymą užrašė knygoje „Įsikūnijimų vartai“.
Pasak kabalos, siela sugrįžta, kad ištaisytų tai, ko nespėjo, ir įvykdytų savo uždavinį. Šis taisymo procesas vadinamas tikkun. Gilgul idėją perėmė ir chasidai, taip pat Lenkijos žemėse, ir ji iki šiol pasitaiko jų pasakojimuose.
„Siela gali sugrįžti daug kartų, kol įvykdys visus įsakymus ir ištaisys tai, ką sugadino.”
mintis iš Chaimo Vitalio „Įsikūnijimų vartų“ (santrauka)
Krikščionybė: šimtmečių senumo ginčas (III–XIII a.)
Teologas Origenas iš Aleksandrijos III amžiuje mokė, kad sielos egzistavo prieš gimdamos. Tai dar nebuvo reinkarnacija, bet jai artima mintis. Šeštame amžiuje jo pasekėjų pažiūros buvo pasmerktos, o Bažnyčia priėmė, kad žmogus žemėje gyvena vieną kartą, paskui laukia teismas.
Viduramžiais tikėjimą sielų kelione išpažino katarai pietų Prancūzijoje, paskelbti eretikais. Šiandieninis Katalikų Bažnyčios mokymas aiškiai sako, kad reinkarnacijos nėra. Vis dėlto, kaip rodo tyrimai, dalis lenkų katalikų ja tiki.
„Žmonėms nustatyta vieną kartą mirti, o paskui teismas.”
Laiškas žydams 9, 27
Islamas ir druzai (nuo XI a.)
Dauguma musulmonų reinkarnaciją atmeta, nes Koranas kalba apie vieną gyvenimą ir prisikėlimą. Išimtis yra druzai iš Libano, Sirijos ir Izraelio. Jie tiki, kad siela atgimsta tuoj po mirties naujagimiame vaike.
Todėl druzų kaimuose vaikai, kurie kalba apie ankstesnį gyvenimą, vertinami visiškai rimtai. Būtent ten Ianas Stevensonas rado vieną garsiausių savo atvejų, berniuką vardu Imadas.
„Mirti yra tarsi pakeisti marškinius.”
vaizdinga druzų sąvoka („marškinių keitimas“)
Afrika, Arktis, Amerika (tradicijos, gyvos iki šių dienų)
Jorubų tautoje Nigerijoje berniukas gali gauti vardą Babatunde, tai yra „tėvas sugrįžo“, o mergaitė Yetunde, „motina sugrįžo“. Inuitai tiki, kad kartu su mirusiojo vardu į vaiką pereina dalis jo sielos.
Aliaskos tlingitai pasakojo, kad prieš mirtį pranešdavo, kuriame giminaityje sugrįš, ir parodydavo žymes, pagal kurias turi būti atpažinti. Stevensonas tokius atvejus Aliaskoje tyrė septintajame dešimtmetyje.
„Babatunde: tėvas sugrįžo.”
vardas jorubų kalba
Vakarai atranda reinkarnaciją (XIX–XXI a.)
Vakaruose reinkarnacijos idėją XIX amžiuje išpopuliarino teosofai, pirmiausia Helena Blavatsky, o vėliau Rudolfas Steineris. Lenkijoje apie dvasios klajones rašė Juliuszas Słowackis.
XX amžiuje ši tema pateko į knygas apie hipnotinę regresiją, į kiną ir į mokslinius tyrimus. Šiandien, remiantis apklausomis, reinkarnacija tiki kas trečias amerikietis ir kas ketvirtas lenkas, dažnai greta krikščioniško tikėjimo.
„Reinkarnacijos teoriją priėmiau būdamas dvidešimt šešerių. Darbas būtų beprasmis, jei vieno gyvenimo patirties negalėtume panaudoti kitame.”
Henry Fordas, San Francisco Examiner, 1928
Kas ištirta
Ianas Stevensonas buvo gerbiamas psichiatras, Virdžinijos universiteto psichiatrijos klinikos vadovas. 1961 metais jis išvyko į Indiją patikrinti vaikų, kurie kalbėjo apie ankstesnį gyvenimą, pasakojimų ir šiuo darbu užsiėmė iki mirties 2007 metais. Keliavo į Indiją, Šri Lanką, Libaną, Turkiją, Birmą, Aliaską ir Europą. Jo darbą tęsia psichiatras Jimas Tuckeris.
Stevensonas niekada nesakė, kad įrodė reinkarnaciją. Savo pirmąją knygą jis atsargiai pavadino: „Dvidešimt atvejų, leidžiančių manyti apie reinkarnaciją“. Jis ieškojo kitų paaiškinimų, tokių kaip apgaulė, atsitiktinumas ar pasiklausyti pokalbiai, ir aprašydavo, kada nė vienas iš jų netiko.
Kas kartojasi vaikų atvejuose
Amžius. Vaikai pradeda kalbėti apie ankstesnį gyvenimą paprastai tarp antrųjų ir ketvirtųjų metų, o liaujasi maždaug šešerių ar septynerių.
Smurtinė mirtis. Virdžinijos universiteto archyve maždaug septyni iš dešimties aprašomų „ankstesnių asmenų“ mirė staiga: per nelaimingą atsitikimą, kare ar dėl smurto.
Trumpa pertrauka. Tarp „ankstesnio asmens“ mirties ir vaiko gimimo paprastai praeidavo maždaug pusantrų metų.
Purkos. Stevensonas aprašė daugiau nei du šimtus atvejų, kai vaiko apgamas ar įgimta yda esą atitiko mirusiojo žaizdą. Jis juos surinko dviejų tomų veikale „Reincarnation and Biology“ 1997 metais.
Baimės ir žaidimai. Vaikai dažnai bijo to, kas turėjo nužudyti ankstesnį žmogų, pavyzdžiui, vandens ar automobilių, ir žaisdami atkartoja jo profesiją.
Ką sako kritikai
Kultūra. Daugiausia atvejų yra ten, kur žmonės tiki reinkarnacija. Šeima, kuri ja tiki, lengviau priderina vaiko žodžius prie kokio nors mirusiojo.
Suaugusiųjų atmintis. Vaiko žodžiai retai būdavo užrašomi dar prieš šeimoms susitinkant. Liudininkų prisiminimai po daugelio metų susimaišo su tuo, ką jie sužinojo vėliau.
Kriptomnezija. Vaikas galėjo ką nors išgirsti per televizorių ar iš suaugusiųjų ir pamiršti, iš kur tai žino. Klasikinis pavyzdys yra Bridey Murphy byla.
Mechanizmo nebuvimas. Mokslas nežino būdo, kuriuo prisiminimai galėtų išlikti be smegenų ir persikelti į kitą kūną. Filosofas Paulas Edwardsas 1996 m. knygoje „Reincarnation: A Critical Examination“ surinko stipriausius kaltinimus.
„Šioje srityje yra trys teiginiai, kurie, mano manymu, nusipelno rimtų tyrimų. Trečiasis iš jų: kad maži vaikai kartais pateikia ankstesnio gyvenimo detales, kurios po patikrinimo pasirodo esančios tikslios ir kurių jie negalėjo sužinoti kitaip, nei per reinkarnaciją.”
Carlas Saganas, astronomas ir skeptikas, „Demonų persekiojamas pasaulis“, 1995 m. Jis pridūrė, kad pasirinko juos ne todėl, kad laiko juos teisingais.
Kaip tai galėtų veikti?
Niekas nežino, kaip reinkarnacija veiktų, jei ji apskritai egzistuoja. Štai svarbiausios idėjos – nuo religinių iki mokslinių. Visos, išskyrus paskutinę, yra nepatvirtintos hipotezės.
Siela už kūno ribų (hipoteza). Seniausias atsakymas: žmogus turi nemirtingą sielą, o kūnas yra jos drabužis. Taip manė Platonas, induistai ir daugelis mistikų. Mokslas negali to nei įrodyti, nei paneigti.
Smegenys kaip radijas (hipoteza). Psichologas William James 1898 m. paklausė, ar smegenys tikrai kuria sąmonę. Gal jos tik ją priima ir praleidžia, kaip radijas signalą. Sugedus radijui, laida tęsiasi. Prie šios idėjos šiandien grįžta Jimas Tuckeris ir dalis klinikinės mirties tyrėjų.
Srautas be sielos (hipoteza). Budistai mano, kad nepereina joks pastovus „aš“, o tik priežasčių ir pasekmių grandinė, karma. Kaip liepsna peršoka nuo žvakės ant žvakės: ji nėra ta pati, bet nėra ir visiškai kita.
DMT kaip vartai (hipoteza). Rickas Strassmanas manė, kad gimimo ir mirties akimirką smegenys išskiria DMT, o tai atveria būseną, kurioje sąmonė palieka kūną arba į jį įžengia. Žmonėms įrodymų nėra.
Atmintis lauke (hipoteza). Biologas Rupertas Sheldrake'as teigia, kad prisiminimai nėra įrašyti smegenyse, o „laukuose“, su kuriais smegenys susijungia. Tuomet vaikas galėtų „susiderinti“ su mirusio žmogaus atmintimi. Dauguma mokslininkų šią teoriją atmeta.
Psichologinis paaiškinimas. Daugumos mokslininkų nuomonė: prisiminimai gyvena smegenyse ir žūva kartu su jomis. Vaikų pasakojimus galima paaiškinti vaizduote, nugirstais pokalbiais, nesąmoningais suaugusiųjų užuominomis ir atsitiktiniais atitikimais.
Knygos, apie kurias kalbama
Sielų kelionė
Michael Newton, 1994 (Journey of Souls)
Amerikiečių hipnoterapeutas aprašė seansus, kuriuose žmonės giliojoje hipnozėje pasakojo ne apie ankstesnius gyvenimus, o apie laiką tarp jų. Pagal šiuos pasakojimus siela po mirties palieka kūną, sutinka vadovą, grįžta į savo „sielų grupę“, stoja prieš vyresniųjų tarybą ir pati pasirenka kitą gyvenimą bei kūną. Newtonas tvirtino, kad tūkstančių klientų aprašymai buvo stebėtinai suderinti. Tęsinys yra „Sielų likimas“.
Ką sako tyrimai: Hipnozės metu pateikti pasakojimai negali būti patikrinti. Pasakojimų sutapimas gali kilti iš to, kaip hipnotizuotojas vedė seansus ir kokius klausimus uždavinėjo.
DMT. Sielos molekulė
Rick Strassman, 2000 (DMT: The Spirit Molecule)
Naujosios Meksikos universiteto psichiatras 1990–1995 m. vykdė pirmuosius per dvidešimt metų JAV patvirtintus psichodelinės medžiagos DMT tyrimus. Savanoriai aprašė išgyvenimus, panašius į klinikinę mirtį: tunelį, šviesą, susitikimus su būtybėmis. Strassmanas iškėlė drąsią hipotezę, kad smegenų kankorėžinė liauka gimimo ir mirties akimirką gali išskirti DMT, tarsi atverdama sielos duris. Jis taip pat pastebėjo, kad kankorėžinė liauka embrione tampa matoma maždaug keturiasdešimt devintą dieną, o tiek pat, pasak tibetiečių, trunka sielos kelionė per bardo.
Ką sako tyrimai: Pats autorius tai vadino spekuliacija. 2019 m. mokslininkai aptiko DMT žiurkių smegenyse, o jo kiekis didėjo sustojus kraujotakai. Žmonėms nėra įrodymo, kad kankorėžinė liauka jo pagamina tiek, kad galėtų sukelti tokius išgyvenimus. DMT Lenkijoje yra nelegalus ir mes neraginame nieko bandyti.
Daug gyvenimų, daug mokytojų
Brian Weiss, 1988 (Many Lives, Many Masters)
Majamio psichiatras aprašė pacientę Catherine, kuri hipnozės metu esą prisiminė dešimtis ankstesnių gyvenimų – nuo senovės Egipto iki XX amžiaus. Jos baimės esą silpnėjo, kai ji atrasdavo jų „šaltinį“ ankstesnėse įsikūnijimuose. Tarp gyvenimų ji perduodavo „mokytojų“, dvasinių vadovų, žodžius. Knyga buvo parduota milijonais egzempliorių ir išpopuliarino regresiją.
Ką sako tyrimai: Niekas nepriklausomai nepatikrino Catherine gyvenimų. Psichologai primena, kad hipnozės metu lengvai atsiranda įtikinamų, bet klaidingų prisiminimų.
Dvidešimt atvejų, leidžiančių įtarti reinkarnaciją
Ian Stevenson, 1966 (Twenty Cases Suggestive of Reincarnation)
Svarbiausia šios srities tyrimų knyga. Stevensonas aprašo vaikus iš Indijos, Šri Lankos, Brazilijos, Aliaskos ir Libano, tarp jų Imadą Elawarą ir Swarnlatą Mishrą. Prie kiekvieno atvejo jis nurodo, ką vaikas pasakė, ką jis patikrino ir kokie yra kiti galimi paaiškinimai.
Ką sako tyrimai: Parašyta atsargiai, mokslo kalba. Net kritikai pripažįsta, kad Stevensonas buvo patikimas, nors nesutinka su jo išvadomis.
Gyvenimas prieš gyvenimą
Jim B. Tucker, 2005 (Life Before Life)
Stevensono įpėdinis Virdžinijos universitete apibendrina keturiasdešimt metų trukusius vaikų tyrimus. Antroje knygoje „Return to Life“ (2013 m.) jis aprašo amerikiečių atvejus, tarp jų Jamesą Leiningerį ir Ryaną Hammonsą, ir siūlo savo hipotezę: kad sąmonė gali būti kažkas pagrindinio, o ne smegenų produktas.
Ką sako tyrimai: Tai filosofinė hipotezė, o ne eksperimento rezultatas. Pats Tuckeris rašo apie atvejų silpnybes.
Gyvenimas po gyvenimo
Raymond Moody, 1975 (Life After Life)
Gydytojas surinko pasakojimus žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį. Būtent jis išpopuliarino pavadinimą „artimos mirčiai patirtis“: išėjimas iš kūno, tunelis, šviesa, susitikimas su mirusiais artimaisiais ir gyvenimo peržiūra. Knyga tiesiogiai apie reinkarnaciją nekalba, bet Vakaruose atvėrė klausimą, kas nutinka sąmonei mirties akimirką.
Ką sako tyrimai: Pačios patirtys gerai dokumentuotos ir tiriamos iki šiol. Ginčijamasi dėl to, ar tai įrodymas, kad yra gyvenimas po mirties, ar mirštančių smegenų reakcija.
Tibeto mirusiųjų knyga
Tibeto tradicija, XIV a., vertimas 1927 m. (Bardo Thödol)
Tekstas, kurį mirusiajam skaito keturiasdešimt devynias dienas. Jis veda mirusįjį per bardo: pirmiausia ryški šviesa, paskui švelnios ir grėsmingos vizijos, kol galiausiai tenka rinktis naują įsčių. Mokoma, kad visi šie vaizdai yra proto projekcija ir kad tai atpažinus ateina išsivadavimas. Į Vakarus jis pateko 1927 m. per Evanso-Wentzo vertimą, o jį skaitė, be kita ko, Carlas Gustavas Jungas.
Ką sako tyrimai: Tai religinis tekstas, o ne patikrinamas pasakojimas. Jo vaizdai stebėtinai primena aprašymus iš Moody ir Strassmano knygų.
Hipnozės regresija: atsargiai
Hipnotinė regresija reiškia, kad hipnotizuotojas veda žmogų „atgal“, į vaikystę, o paskui į tariamus ankstesnius gyvenimus. Garsios tapo amerikiečių psichiatro Briano Weisso knygos, pavyzdžiui, „Daug gyvenimų, daug mokytojų“ (1988 m.).
Psichologų tyrimai čia tačiau vienareikšmiai. Kanadiečių psichologas Nicholasas Spanosas dešimtajame dešimtmetyje parodė, kad hipnozėje pasakojami „ankstesni gyvenimai“ prisitaiko prie to, ką hipnotizuotojas pasiūlė prieš seansą. Hipnozė negerina atminties, bet didina pasitikėjimą savimi turint klaidingų prisiminimų. Regresijoje esantys žmonės dažnai painioja istorinius faktus, o stebėtinai daug jų „buvo“ Kleopatra ar riteris.
Todėl regresija yra įdomi patirtis ir kartais būna savižinos šaltinis, bet nėra reinkarnacijos įrodymas. Jei kas nors išgyvena sunkias emocijas, geriau ieškoti pagalbos pas psichologą ar psichoterapeutą, turintį teisę dirbti.
Įdomybės
Iš kur šis žodis. „Reinkarnacija“ kilo iš lotynų kalbos ir reiškia „pakartotinį įsikūnijimą“, pažodžiui „pakartotinį įėjimą į kūną“. Graikai sakė metempsichozė, tai yra „sielos perėjimas“.
Kinija ir oficialūs įsikūnijimai. 2007 m. Kinijos religijos reikalų institucija išleido taisykles, pagal kurias atgimusio Tibeto lamos pripažinimui reikalingas valstybės sutikimas.
Užmaršties upė. Platono veikale sielos prieš naują gyvenimą geria vandenį iš Užmaršties upės. Todėl iki šiol kalbame apie „nugrimzdimą į užmarštį“, o graikai tą upę vadino Lete.
Keturiasdešimt devynios dienos. Tibeto tradicijoje mirusysis iki keturiasdešimt devynių dienų keliauja per bardo. Visą tą laiką šeima meldžiasi ir skaito jam tekstus.
Dalai Lama skelbia. 2025 m. liepą XIV Dalai Lama paskelbė, kad jam mirus Dalai Lamos institucija tęsis, o jo įpėdinį nurodys jo paties fondas.
Tlingitų apgamai. Aliaskos tlingitai prieš mirtį rodydavo giminaičiams žymes, pagal kurias turėjo būti atpažinti naujame vaike. Stevensonas aprašė keletą tokių atvejų.
Mes nesprendžiame, ar reinkarnacija egzistuoja. Mokslas jos nepatvirtino ir neatmetė, o sąžiningi tyrėjai abiejose pusėse kalba apie „atvejus, leidžiančius spėti“, o ne apie įrodymus. Prie kiekvienos istorijos atskiriame tai, ką galima patikrinti dokumentuose, nuo liudijimų ir nuo legendos. Rašome pagarbiai tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems.
Dažniausi klausimai
Ar reinkarnacija įrodyta?
Ne. Yra atvejų, kuriuos tyrėjai vadina „sugestionuojančiais reinkarnaciją“, bet nė vienas nėra įrodymas, kuris įtikintų mokslą. Taip pat nėra įrodymo, kad reinkarnacijos nėra.
Kas tyrė reinkarnaciją moksliškai?
Žinomiausias yra psichiatras Ianas Stevensonas iš Virdžinijos universiteto, kuris nuo 1961 iki 2007 m. rinko vaikų pasakojimus iš viso pasaulio. Jo darbą tęsia Jimas Tuckeris, o Islandijoje tai tyrė Erlenduras Haraldssonas.
Kiek lenkų tiki reinkarnacija?
Pagal 2012 m. CBOS apklausą apie ketvirtadalis lenkų, dažnai šalia krikščioniško tikėjimo.
Kokios religijos tiki reinkarnacija?
Induizmas, budizmas, džainizmas, sikhizmas, drūzai, dalis kabalos srovių ir daugelis tradicinių tautų. Ja tikėjo ir Pitagoras, Platonas bei, pasak Cezario, druidai.
Ar hipnotinė regresija parodo ankstesnius gyvenimus?
Tyrimai rodo, kad hipnozėje lengvai atsiranda klaidingi prisiminimai, atrodantys labai tikri. Garsiausias pavyzdys yra Bridey Murphy byla, paaiškinta kriptomnezija.
Kokio amžiaus vaikai kalba apie ankstesnį gyvenimą?
Paprastai pradeda tarp antrųjų ir ketvirtųjų gyvenimo metų, o apie šešerius ar septynerius nustoja ir dažnai pamiršta.
Šaltiniai
- Division of Perceptual Studies, University of Virginia
- Psi Encyclopedia, Society for Psychical Research
- Stanford Encyclopedia of Philosophy
- Encyclopaedia Britannica: Reincarnation
- Pew Research Center, 2018: Beliefs about the afterlife
- CBOS, Wiara i religijność Polaków, 2012
- Wolne Lektury: Platon, Mickiewicz, Słowacki