
Milarepa
ok. 1052–1135 · Tibeto ir Nepalo kalnai
Iš keršytojo ir burtininko tapo garsiausiu Tibeto šventuoju, gyvenusiu olose ir mitusiu vien dilgėlių sriuba.
Istorinė asmenybė.
Kas jis buvo
Milarepa gimė pasiturinčioje šeimoje. Kai mirė tėvas, dėdė su teta pasisavino turtą, o motiną su vaikais pavertė tarnais. Motina įkalbėjo sūnų išmokti juodosios magijos ir atkeršyti. Pasak jo biografijos, per vestuves jis sugriovė namą ir žuvo trisdešimt penki žmonės, o paskui kruša sunaikino kaimo derlių.
Tai, ką padarė, jį išgąsdino. Jis ėmė ieškoti mokytojo, kuris padėtų apsivalyti nuo kaltės. Pateko pas Marpą, vertėją ir ūkininką. Marpa daugelį metų liepė jam pačiam statyti akmenines bokštus ir juos griauti, ir taip be galo, nieko nemokydamas. Milarepa buvo arti nevilties. Tik tada Marpa nusprendė, kad mokinys pasirengęs.
Likusį gyvenimą Milarepa praleido kaip atsiskyrėlis Himalajų oluose. Dėvėjo tik medvilninį drabužį, net sniege. Giedojo dainas, kuriomis mokė paprastus žmones, piemenis ir medžiotojus.
Ko mokė
Kiekvienas gali pasikeisti
Jei žmogus, nužudęs tiek žmonių, galėjo pasiekti nušvitimą, tai niekas nėra pražuvęs.
Meditacija svarbesnė už žinias
Mokytumas be praktikos yra tuščias. Geriau sėdėti oloje ir iš tikrųjų pažinti protą, nei daug žinoti apie knygas.
Paprastumas
Nereikia nei turto, nei patogumų. Pakanka to, ką duoda gamta.
Giedok tiesą
Jis mokė per dainas, kurias kiekvienas galėjo įsiminti. Jos surinktos į Šimtą tūkstančių Milarepos dainų.
Jo žodžiai
„Mano religija – gyventi ir mirti be gailesčio.”
priskiriama Milarepai
„Kai žvelgiu į savo protą, nematau nieko, ką galėčiau pavadinti protu. Būtent tai ir yra proto pažinimas.”
Šimtas tūkstančių Milarepos dainų, laisvu vertimu
Legendos ir pasakojimai
Žalias nuo dilgėlių
Milarepa daugelį metų oloje valgė tik dilgėlių sriubą, nes nieko kito ten neaugo. Jo oda pažaliavo, todėl tibetiečių paveiksluose jis tapomas žalsvu atspalviu. Kai medžiotojai užsiminė į olą, palaikė jį dvasia.
Daina medžiotojui
Vieną dieną į Milarepos olą įbėgo sužeistas elnias, o paskui jį medžioklinis šuo. Milarepa uždainavo jiems dainą ir abu gyvūnai atsigulė greta vienas kito. Kai atbėgo medžiotojas, įsiutęs norėjo jį nušauti, bet strėlė nepataikė. Jis išklausė atsiskyrėlio dainos, numetė lanką ir tapo jo mokiniu.
Tai legendos ir pasakojimai, o ne istoriniai liudijimai.
Kas buvo pridėta vėliau
Milarepos biografiją tik XV amžiuje surašė jogas Tsangnjon Heruka, t. y. beveik keturis šimtus metų po jo mirties, ir pridėjo daug stebuklingų pasakojimų. Kagju mokykla, laikanti Milarepą vienu iš tėvų, vėliau išaugo į galingus vienuolynus, nors pats Milarepa gyveno vienas oluose.
Įdomybė
Dilgėlė, kurią valgė Milarepa, yra tas pats augalas, kuris auga ir mūsų miškuose. Jaunų dilgėlių sriuba iš tikrųjų maistinga, joje daug geležies ir vitamino C. Daugiau apie ją – mūsų Žolių atlase.
Laodzi
Czuang-tsy
Konfucijus
Keturioliktasis Dalai Lama
Thich Nhat Hanh