
Belemnitas (perkūno strėlė)
Suakmenėjęs išnykusio galvakojo belemnito vidinis rostrumas, sudarytas iš kalcito
Kulkos formos rudi „pirštai“ – dažniausios fosilijos Lenkijoje. Rasi jų kreidoje Mielnike, opokose prie Vyslos ir šiaurės ledyninėse žvyruose.
Kas tai
Suakmenėjęs išnykusio galvakojo belemnito vidinis rostrumas, sudarytas iš kalcito; juros ir kreidos periodai.
Kaip atpažinti
- Kulkos ar cigaro formos, ilgis nuo kelių iki keliolikos cm.
- Rudas, permatomas; skerspjūvyje matyti spindulinės kalcito skaidulos ir kanalėlis viduryje.
- Minkštas: gali jį subraižyti peiliu, acte putoja.
- Titnago nuolaužos yra kietesnės ir neturi spindulinės sandaros.
Kaip ir kur ieškoti
Ieškok kreidos pylimuose ir poledynmečio žvyro karjeruose, taip pat paplūdimiuose. Belemnitams nėra jokių specialių taisyklių, galioja bendrosios. Geologijos ir kasybos įstatymas (4 str.) neapima mineralų, uolienų ir fosilijų egzempliorių gavimo kolekciniams, moksliniams ir mokomiesiems tikslams, jei tai daroma be kasybos darbų. Gamtos rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose rinkti mineralus ir fosilijas draudžiama (Gamtos apsaugos įstatymas, 15 str.). Svetimoje žemėje, miške ir karjere reikalingas savininko, girininkijos arba valdytojo sutikimas.
Žinomos vietos Lenkijoje
- Mielnikas prie Bugo, kreidos kasykla (woj. podlaskie): Veikianti kreidos kasykla, įeiti galima tik gavus leidimą; šalia apžvalgos aikštelė.
- Kazimieras Dolnas (Kazimierz Dolny), tarpekliai ir opokos karjerai (woj. lubelskie): Kraštovaizdžio parkas; nekask tarpekilių šlaituose.
Reikšmė ir legendos
Lenkų liaudies kultūroje belemnitai vadinami „perkūno strėlytėmis“, „perkūno strėlėmis“ arba „dievo pirštais“. Tikėta, kad jie nukrinta kartu su perkūnu, įsminga į žemę ir po daugelio metų vėl iškyla į paviršių; laikyti namuose apsaugai nuo perkūno. Tai tik tikėjimas.
Įdomybė
Etnografas Kazimierzas Moszyńskis aprašė liaudiškus belemnitų pavadinimus knygoje „Slavų liaudies kultūra“.