Gaja, pramotė
Hesiodo „Teogonijoje“ (apie 700 m. pr. Kr.) Gaja išnyra iškart po Chaoso. Pati pagimdo Uraną, t. y. dangų, o su juo – titanus. Graikai matė joje visa, kas gyva, motiną.
Seniausia magija buvo gamtos magija. Žmonės tikėjo, kad Žemė yra gyva motina: gimdo augalus ir gyvūnus, maitina viską, kas gyva, o pabaigoje priima mirusiuosius. Graikai ją vadino Gaja, rytų slavai kalbėjo apie Drėgnąją Motiną Žemę. Medžiai, šaltiniai, akmenys ir giraitės turėjo savo dvasias, o metų laikai nustatydavo apeigų ritmą.
Hesiodo „Teogonijoje“ (apie 700 m. pr. Kr.) Gaja išnyra iškart po Chaoso. Pati pagimdo Uraną, t. y. dangų, o su juo – titanus. Graikai matė joje visa, kas gyva, motiną.
Akmeninė moters figūrėlė, sukurta maždaug prieš 30 tūkstančių metų, rasta Austrijoje 1908 m. Kai kurie tyrinėtojai tokiose figūrėlėse mato vaisingumo ar Motinos Žemės simbolį. Tikroji jų prasmė tebėra mįslė.
Mokoša buvo vienintelė deivė panteone, kurį kunigaikštis Vladimiras pastatė Kijeve 980 m. Ją siejo su žeme, drėgme, verpimu ir moterų globa. Rytų slavai taip pat garbino Drėgnąją Motiną Žemę ir prisiekdavo jos vardu.
Slavai ir baltai dievus garbino ne šventyklose, o dažnai šventose giraitėse. Viduramžių kronikininkai rašė, kad jose nebuvo galima kirsti medžių. Žodis „gaj“ (giraitė) iki šiol slypi daugelio lenkiškų vietovardžių pavadinimuose.
Plinijus Vyresnysis aprašė, kaip galų druidai baltais apdarais auksiniu pjautuvu nukirsdavo nuo ąžuolo amalą. Ąžuolas jiems buvo šventas medis, o ant jo augantis amalas laikytas dangaus dovana.
Rugpjūčio 15 d. Lenkijoje šventinamos žolių, javų, gėlių ir vaisių puokštės. Tikėta, kad jos įgyja gydomąją galią, o po stogu pakabinta šalavijų puokštė saugo namus nuo blogio. Taip senosios gamtos apeigos išliko nauja forma.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje James Lovelock ir Lynn Margulis pasiūlė žvelgti į Žemę kaip į vieną savireguliuojančią sistemą: gyvybė keičia oro sudėtį, klimatą ir vandenynus. Pavadinimą „Gaja“ Lovelockui pasiūlė rašytojas William Golding. Tai jau mokslas, o ne magija, tačiau svajonė apie gyvą Žemę sugrįžo nauja forma.
Heziodo „Teogonijoje“ pati Gaja pagimdo dangų, kalnus ir jūrą. Pasak mito, Delfų orakulas iš pradžių priklausė jai, kol jį perėmė Apolonas.
Romėnai garbino Telusę, Žemę Motiną. Balandžio 15 d. jie švęsdavo Fordicidijas, šventę, kuri turėjo užtikrinti laukų ir kaimenių derlingumą.
Rytų slavai garbino drėgnąją Žemę Motiną. Ant jos buvo prisiekiama liečiant žemę arba pasidėjus velėnos gabalą ant galvos.
Lietuvių žemės deivė. Anksčiau jai būdavo aukojama duona ir keli alaus lašai, o žemė buvo bučiuojama rytą ir vakarą.
Šiaurės mitologijoje Jörð, tiesiog „Žemė“, yra Toro, griaustinio dievo, motina.
Rigvedoje Prithivi, Žemė, ir dangiškasis tėvas Dyaus sudaro pasaulio tėvų porą.
Hou Tu, „Žemės Valdovė“. Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriai vasaros saulėgrįžos dieną aukodavo žemei Pekino Žemės šventykloje.
Akanų tautoje tai žemės ir vaisingumo deivė. Kai kuriuose regionuose ketvirtadienį, jos dieną, tradiciškai žemės neįdirbama.
Andų tautų Motina Žemė. Rugpjūtis yra jos mėnuo: žmonės „maitina“ žemę, užkasdami joje maisto, kokos lapų ir čičos.
Žemė, Papatūānuku, ir Dangus, Ranginui, gyveno apsikabinę. Jų sūnus Tāne, miškų dievas, juos išskyrė, kad į pasaulį sklistų šviesa.
Slavai tikėjo, kad šaltiniuose gyvena dvasios. Kronikininkas Thietmaras rašė apie šventąjį Głomacz šaltinį prie Elbės: kai jis prisipildydavo javų ir gilių, žadėjo taiką ir derlių, o kai kraujo ir pelenų – karą.
Ąžuolą, galingiausią miško medį, tyrinėtojai sieja su slavų griausmo dievu Perūnu; šaltinių apie tai nedaug. Garsiausias Lenkijos ąžuolas Bartek auga Zagnańske ir yra kelių šimtų metų amžiaus.
Liepas sodindavo prie namų ir koplytėlių, nes jos buvo laikomos švelniu, globėjišku medžiu. Kochanowskis epigramoje „Apie liepą“ jos vardu rašė: „Svety, atsisėsk po mano lapais ir pailsėk!“
Sekminių metu namai ir kiemai būdavo puošiami žaliomis šakelėmis, dažniausiai beržo. Šis paprotys vadinosi majenie; jis turėjo saugoti nuo pikto ir pritraukti derlių.
Medžių šaknys su grybiena susijungia į mikorizę. 1997 m. Suzanne Simard žurnale „Nature“ parodė, kad anglis šiuo keliu gali keliauti tarp medžių; žurnalas tai viršelyje pavadino „Wood Wide Web“. Tačiau 2023 m. apžvalga nusprendė, kad įrodymų iš tikrų miškų yra mažai, o populiarios istorijos apie medžius, besidalijančius maistu, gerokai juos lenkia.
Derliaus šventėje iš paskutinių varpų pindavo vainiką. Paskutinis pėdas buvo gerbiamas, nes tikėta, kad jame slypi derliaus galia.
Bitininkai gyvuose medžiuose išskobdavo drevės, t. y. laukinių bičių duobes. 2020 m. Lenkijos ir Baltarusijos medžių bitininkystė buvo įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.
Thietmaras rašė, kad Ślęžos kalną garbino pagonys. Jos šlaituose stovi senovinės akmeninės skulptūros, be kita ko, meška ir „mergina su žuvimi“, o viršūnę supa akmeninis pylimas.
Senovės slavai gyveno saulės ritmu. Svarbiausios šventės krisdavo saulėgrįžų ir lygiadienių metu, kai gamta keisdavo veidą.
Žiema būdavo išlydima skandinant ar deginant šiaudinę Marzannos lėlę, o į kaimą įnešdavo žalią šaką, vadinamą gaiku. Bažnyčia bandė uždrausti šį paprotį jau viduramžiais, tačiau jis išliko iki šiol.
Būdavo kūrenami laužai ir šokinėjama per ugnį, merginos leisdavo vandeniu vainikus, o drąsuoliai miške ieškodavo papartžio žiedo. Tą naktį skinamos žolės turėjo ypatingą galią.
Iš paskutinių varpų būdavo pinamas vainikas ir nešamas šeimininkui. Paskutinis javų kuokštelis kartais būdavo paliekamas lauke ir vadinamas „putpele“ arba „barzda“. Tikėta, kad jame slypi derliaus dvasia.
Šventė, skirta protėvių atminimui, švenčiama ir pavasarį. Vėlėms būdavo paliekamas maistas ir kuriami laužai sankryžose, kad galėtų sušilti ir rasti kelią namo. Adamas Mickevičius įamžino šią apeigą „Vėlinėse“.
Po ilgiausios nakties saulė pradėdavo grįžti. Vaikščiota po namus su derliaus linkėjimais, o troboje kampe statytas javų pėdas. Daugelis šių papročių perėjo į Kūčias.
Tiek metų Žemei. Jei visą jos istoriją sutalpintume į vieną parą, žmogus pasirodytų vos kelias sekundes prieš vidurnaktį.
Tamsioji kelmutė Oregono Mėlynuosiuose kalnuose užima apie 9 km² miško. Tai vienas organizmas, o jo amžius vertinamas tūkstančiais metų.
Kalifornijos ilgaamžė pušis yra senesnė nei 4800 metų. Tiksli jos vieta laikoma paslaptyje, kad ją apsaugotų.
1983 m. Lovelockas ir Andrew Watsonas sukūrė Daisyworld modelį: šviesios ir tamsios ramunės išlaikė beveik pastovią planetos temperatūrą, nors jos saulė šviesdavo vis ryškiau.
2008 m. Ekvadoras pirmasis pasaulyje įrašė į konstituciją gamtos teises, pavadindamas ją Pača Mama.
Ją švenčiame balandžio 22 d. Pirmoji įvyko JAV 1970 m., ir tada į gatves išėjo apie 20 milijonų žmonių.
Po kiekvienu žingsniu miške driekiasi kilometrai grybienos. Medžiai miega, geria, gynasi ir dalijasi su grybais cukrumi. Nusileisk su mumis po žeme.
Naktį beržų šakos nusvyra net apie 10 cm, o ryte vėl pakyla. Mokslininkai tai išmatavo lazeriniu skeneriu Suomijoje ir Austrijoje.
Naujojoje Zelandijoje nupjautas kauri medžio kelmas vis dar gyveno. Kaimyninių medžių šaknys su juo suaugo ir naktį jam siuntė vandenį.
Šalia pažeistų kaimynų augantys tuopų ir klevų daigai patys sustiprindavo savo gynybą. Signalas greičiausiai sklido oru. Šio tyrimo metodika buvo kritikuojama, tačiau vėlesni darbai patvirtino, kad augalai reaguoja į lakiuosius pažeistų kaimynų signalus.
Grybas, kurį renkame, yra tik vaisiakūnis, kaip obuolys obelyje. Didesnioji grybo dalis gyvena po žeme kaip grybiena.
Grybienos siūlai yra apie 2–10 µm skersmens, t. y. maždaug dešimt kartų plonesni už žmogaus plauką.
Viename gramo miško dirvožemio gali būti dešimtys metrų grybų siūlų.
Grybai yra artimesni giminaičiai gyvūnams nei augalams. Kartu su gyvūnais jie priklauso vienai didelei gyvybės šakai.
Mikorizė yra šaknies ir grybo sutartis. Medis atiduoda fotosintezės cukrus, o grybas atneša vandenį, fosforą ir azotą iš vietų, kurių šaknis nepasiekia.
Ektomikorizė: grybas apgaubia šaknies galiuką apvalkalu ir įsiskverbia tarp ląstelių. Taip su mūsų miškų medžiais gyvena baravykai, lepšiai, kazlėkai ir musmirės.
Arbuskulinė mikorizė: siūlai įauga į šaknies ląstelių vidų ir sudaro ten medelio pavidalo struktūras. Tai dažniausias tipas, būdingas apie 72 % augalų.
Suzanne Simard žurnale „Nature“ parodė, kad anglis per grybieną keliavo iš beržo į duglasiją, o pavėsyje augusi duglasija jos gaudavo daugiau. Vėliau buvo atkreiptas dėmesys, kad grynasis perduotos anglies kiekis buvo nedidelis, o dalis jos galėjo keliauti per dirvožemį, o ne per grybieną.
Grybiena sujungti pomidorai sustiprindavo gynybą, kai kaimyninį pomidorą užpuldavo liga (alternariozė).
Grybiena su amarų užpultu augalu sujungta pupa skleidė lakiuosius junginius, kurie atbaidydavo amarus ir viliodavo jų priešus.
Kai vikšrai apnuogindavo duglasiją, su ja sujungti vazonuose augantys geltonosios pušies daigai padidindavo gynybinių fermentų aktyvumą.
Mikorizė yra gerai ištirtas faktas, patvirtintas tūkstančiais tyrimų.
Visų pirma grybai, ypač baltojo puvinio, gali visiškai suskaidyti ligniną. Be jų miškas skęstų negyvoje medienoje.
Taip buvo vazonų eksperimentuose su pomidorais, pupomis ir medžių daigais. Suaugusiame miške to neįrodyta.
2023 m. apžvalga nerado tam jokių recenzuotų įrodymų, o senesni rezultatai dažnai būdavo pernelyg išpučiami.
Elektriniai impulsai grybienoje formuoja raštus. Tyrėjas juos palygino su maždaug 15–20 pagrindinių „žodžių“, bet niekas nežino, ar tai kalba.
Tamsioji kelmutė Oregono Mėlynuosiuose kalnuose yra vienas organizmas, užimantis apie 9 km² miško. Jos amžius vertinamas tūkstančiais metų.
Raganų ratai kasmet plečiasi į išorę. Ratas prie Belforo Prancūzijoje yra apie 600 m skersmens ir senesnis nei 700 metų.
Vis tiek. 29 metų tyrimai Šveicarijoje parodė, kad rinkimo būdas nemažina būsimo derliaus.
Tame pačiame tyrime aiškiai matėsi, kad mindžiojama paklotė mažina vaisiakūnių skaičių. Kur tik galima, vaikščiok takais.
Nevalgomi ir nuodingi grybai taip pat yra medžių partneriai. Palik juos ramybėje, miškui jų reikia.
Insignis, 2023
Otwarte, 2016
Grybienos nesimato, bet ją galima pamatyti ir suskaičiuoti namuose.