Įženk į mišką
Gyvasis ir negyvasis vanduo, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Slavai

Gyvasis ir negyvasis vanduo

rytų slavų pasakos

Retas · 15 tšk.
PasaulisSlavaiGaliaMirusis vanduoDruido dovanaGyvybės vanduo

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Slavų pasakose yra du stebuklingi vandenys: negyvasis ir gyvasis. Herojai jų ieško už septynių kalnų, o saugo juos burtininkai, drakonai ir kiti pabaisos.

Kilmė

Gyvasis ir negyvasis vanduo yra rytų slavų pasakų motyvas, išsamiausiai surinktas Aleksandro Afanasjevo rinkinyje „Rusų liaudies pasakos“ (1855–1863). Giminingą „Gyvybės vandenį“ žino ir brolių Grimų pasakos.

Istorija

Pasakoje apie karalaitį Ivaną ir pilkąjį vilką herojus, vilko remiamas, įgijo Ugnies paukštį, auksiakarį žirgą ir Elenę Gražiąją. Grįždamas, jam miegant, jį užpuolė pavydūs broliai Dmitrijus ir Vasilijus. Jie jį nužudė, supjaustė kūną ir pasiėmė visus lobius, o Elenai įsakė tylėti, grasindami mirtimi.

Ivano kūnas gulėjo lauke trisdešimt dienų, kol jį rado pilkasis vilkas. Aplink lavoną sukiojosi varnai. Vilkas pagavo jauną varną ir pasakė jos motinai, kad perplėš jauniklį, jei ji neatneš jam negyvojo ir gyvojo vandens. Varnė nuskrido už tolimų šalių ir grįžo su dviem flakonais.

Vilkas buvo nepatiklus. Pirmiausia perplėšė varniuką pusiau, aplaistė jį negyvuoju vandeniu, ir puselės suaugo į vieną. Tada aplaistė gyvuoju vandeniu ir jauniklis pakilo skristi. Tik tada vilkas taip pat pasielgė su Ivanu. Karalaitis atsistojo ir pasakė, kad ilgai miegojo. „Miegotum amžinai, jei ne aš“, atsakė vilkas.

Vandenys pasirodo ir pasakoje apie Mariją Morevną. Koščėjus Nemirtingasis supjaustė karalaitį Ivaną, uždarė jį statinėje ir įmetė į jūrą. Ivano svainiai, sakalas, erelis ir varnas, ištraukė statinę, atnešė negyvąjį ir gyvąjį vandenį ir prikėlė jį, kad vėl galėtų susikauti su Koščėjumi.

Kaip veikia

Pirmiausia kūnas apipilamas mirties vandeniu, kuris sulipdo žaizdas ir sukapotus narius. Tik paskui gyvasis vanduo grąžina mirusiajam kvapą ir gyvybę. Būtent taip pasakoje apie carevičių Ivaną pilkasis vilkas prikėlė paties brolių nužudytą didvyrį.

Galios

Likimai

Gyvojo ir mirusiojo vandens šaltinių niekas niekada neatrado, o pasakos tyčia juos nukelia „už septynių kalnų“. Liaudies kultūroje gyvuoju vandeniu buvo vadinamas ir aušros metu pasemtas šaltinio vanduo, kuriam priskirdavo gydomąją galią.

Kultūroje

Gyvojo ir mirusiojo vandens motyvas pasirodo Puškino poemoje „Ruslanas ir Liudmila“, kur Finas jais prikelia nužudytą Ruslaną. Minėta pasaka apie Mariją Morevną Europoje žinoma iš Andrew Lango versijos „Kosčėjaus Nemirtingojo mirtis“.

Įdomybė

Aleksandro Afanasjevo užrašytoje versijoje vilkas abu vandenis gavo gudrumu. Pagavo jauną varną ir paleido tik tada, kai varnė motina atnešė jam mirties ir gyvąjį vandenį.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai