
Likimo ietis
krikščioniškoji tradicija
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Legendinis artefaktas lygoje duoda 50 tšk.
Ietis, kuria, pasak Jono evangelijos, kareivis pervėrė nukryžiuoto Jėzaus šoną. Tradicija davė tam kareiviui Longino vardą, o ietį apgaubė pagarba kaip Viešpaties kančios relikviją.
Kilmė
Jos šaltinis yra Evangelija pagal Joną (19, 34), kurioje aprašoma, kad vienas iš kareivių perdūrė ietimi prikalto prie kryžiaus Jėzaus šoną ir ištekėjo kraujas ir vanduo. Vardą Longinas jam suteikė apokrifinė Nikodemo evangelija, o relikvijos kultą liudija piligrimai į Jeruzalę nuo VI amžiaus.
Istorija
Pagal tradiciją šimtininkas Longinas buvo beveik aklas. Kai jis perdūrė Kristaus šoną, kraujo lašas nutekėjo jam ant akių ir jis atgavo regėjimą. Jis atsivertė, paliko karinę tarnybą ir, pasak legendų, kankinio mirtimi žuvo Kapadokijoje. Bažnyčia jį gerbia kaip šventąjį.
VI amžiaus piligrimai aprašė Jeruzalėje garbinamą ietį. Kai 614 metais miestą užėmė persai, ietigalis, pasak pasakojimų, buvo nulaužtas ir nugabentas į Konstantinopolį, kur pateko į imperatoriškąją relikvijų kolekciją. Iš šio šaltinio kilo vėlesnės ieties kopijos Romoje ir Paryžiuje.
1098 metais Antiochijoje apgultiems kryžiuočiams grėsė pralaimėjimas. Paprastas piligrimas Petras Baltramiejus paskelbė, kad sapne jam pasirodė šv. Andriejus ir parodė Ieties slėptuvę. Po katedros grindimis buvo rastas ietigalis, o pakilusios dvasios riteriai nugalėjo Kerbogos kariuomenę. Daugelis vis dėlto abejojo radiniu, o Petras, išlaikęs ugnies išbandymą, netrukus mirė.
Garsiausia yra Vokietijos imperatorių Šventoji Ietis, nukalta karolingų epochoje, su į ietigalį įtvirtintu vinimi, kurią tradicija laikė vinimi iš Kryžiaus. Pasak kronikų, Otonas I turėjo ją su savimi pergalingame mūšyje prie Lecho 955 metais. Ji buvo tapatinama ir su šv. Mauricijaus, riterystės globėjo, ietimi.
Lenkijai svarbiausi yra 1000 metai. Gniezno suvažiavimo metu imperatorius Otonas III padovanojo Boleslovui Narsiajam savo Ieties kopiją, kuri buvo draugystės ir pripažinimo ženklas. Ši ietis išliko iki šių dienų.
Kaip veikia
Viduramžių tradicija ietį laikė Dievo globos valdovui ženklu: imperatoriai nešdavosi ją prieš kariuomenę kaip relikviją. Legenda taip pat sako, kad beveik aklas Longinas atgavo regėjimą, kai jį palietė Kristaus kraujas, ir atsivertė.
Galios
- Longino pagydymas: Pasak legendos, Kristaus kraujas sugrąžino regėjimą kareiviui, kuris pervėrė Jo šoną.
- Globos valdovui ženklas: Viduramžiais tikėta, kad relikvija, nešama prieš kariuomenę, suteikia valdovui Dievo paramą.
- Drąsa mūšyje: Kronikininkai aprašo, kad ieties radimas Antiochijoje sustiprino kryžiuočių dvasią pergalingai kovai.
- Valdžios ženklas: Ieties kopijos perdavimas reiškė orumo ir draugystės pripažinimą, kaip Gnezne 1000 metais.
Likimai
Keletas relikvijų laikoma Longino Ietimi. Karolingų ietis saugoma Imperatoriškajame lobyne Vienoje, ietigalį, saugomą Šv. Petro bazilikoje Romoje, popiežiui 1492 metais padovanojo sultonas Bajazidas II, o Armėnijoje, Ečmiadzine, garbinama ietis, vadinama Geghard. Lenkiškoji 1000 metų kopija ilsisi Vavelio katedros lobyne.
Kultūroje
Šventoji ietis yra vienas pagrindinių Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ (1882 m.) motyvų. Lenkiškoji Vavelio ietis kartais vaizduojama iliustracijose apie Gniezno suvažiavimą.
Įdomybė
Garsiausia iš ieties, karolingų Šventoji ietis su į antgalį įtvirtintu vinimi, saugoma Imperatoriškajame lobyne Vienos Hofburge. Jos kopiją Otonas III 1000 metais padovanojo Boleslovui Narsiajam, šiandien ji laikoma Vavelio katedroje.