
Lugo ietis
keltų (airių) mitologija
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.
Lugas yra airių šviesos dievas ir visų menų meistras. Jo ietis, atgabenta iš Gorijaus miesto, buvo vienas iš keturių Tuatha Dé Danann dievų lobių.
Kilmė
Ietis priklausė Lughui, šviesos dievui ir visų menų meistrui, o Tuatha Dé Danann dievai ją atsivežė iš Gorias, kur juos mokė išminčius Esras. Ją mini viduramžių airių tekstai: pasakojimas apie keturis lobius, „Airijos užkariavimų knyga“ (XI a.) ir vėlesnė „Tuireanno vaikų mirtis“.
Istorija
Lughas atvyko į dievų dvarą Taroje kaip jaunas nepažįstamasis. Durininkas klausė, ką jis moka, nes vidun įleisdavo tik meistrus. Lughas vardijo paeiliui: esąs kalvis, karys, arfininkas, poetas, gydytojas, burtininkas ir amatininkas. Kiekvienam iš šių darbų dvaras jau turėjo savo meistrą, tad Lughas paklausė, ar ten yra kas nors, mokantis viską iš karto. Tokio nebuvo, todėl jį įleido, o pravardė Samildánach, „visų menų meistras“, liko su juo amžinai.
Lughas buvo dievų giminės Ciano ir Ethniu, žiauraus fomorų vado Balorio, kurio vienos akies žvilgsnis žudė, dukters sūnus. Kai kilo antrasis Mag Tuired mūšis, Lughas nuvedė dievus į pergalę. „Cath Maige Tuired“ jis nužudo savo senelį ne ietimi, o iš kartuvo paleistu akmeniu, kuris įstato Balorio akį giliai į kaukolę.
Kai trys Tuireanno sūnūs nužudė Lugho tėvą Cianą, dievas pareikalavo iš jų išpirkos. Jie turėjo jam iš viso pasaulio atgabenti stebuklingų lobių, tarp jų ugninę Persijos karaliaus Pisearo ietį, tokią karštą, kad jos antgalį reikėjo laikyti panardintą į vandenį, kad nesuliepsnotų viskas aplinkui. Broliai gavo viską, tačiau kelionė juos pražudė, o šis pasakojimas priskiriamas prie „trijų liūdnų Airijos pasakojimų“.
Kituose pasakojimuose Lugo ietis vadinasi Gáe Assail, tai yra Asalo ietis, o dalis tekstų ją taip pat sieja su išpirka už Kiano mirtį. Kas ją metė šaukdamas „Ibar!“, niekada nepramaudavo, o šūktelėjus „Athibar!“ ji pati sugrįždavo į ranką. Viduramžių autoriai šias istorijas painiojo, todėl Lugo ietis turi keletą vardų ir keletą istorijų.
Kaip veikia
Pasak viduramžių tekstų, niekas nelaimėjo mūšio prieš šią ietį ar prieš karį, kuris ją laikė. Kai Lugas šaukdavo „Ibar!“, metimas visada pataikydavo į taikinį, o sušukus „Athibar!“ ietis grįždavo jam į ranką. Vėlesnė sakmė pasakoja apie ietį, tokią karštą, kad jos antgalį reikėdavo laikyti vandenyje, kad nesupleškėtų.
Galios
- Nenugalima mūšyje: Pagal tekstą apie keturis lobius niekas nelaimėjo mūšio prieš tą, kuris laikė šią ietį.
- Visada pataiko: Mesta šūktelėjus „Ibar!“, ji niekada nepramaudavo.
- Sugrįžimas į ranką: Šūktelėjus „Athibar!“ ji grįždavo pas savo šeimininką kaip paklusnus paukštis.
- Ugninis antgalis: Vėlesniame pasakojime ji buvo tokia karšta, kad ją laikydavo vandenyje, kad nesukeltų gaisro.
Likimai
Tekstuose nesakoma, kad ietis buvo sunaikinta. Kartu su kitais lobiais ji, sakoma, nusileido su dievais į požemines sídhe pilkapius, kai Tuatha Dé Danann užleido vietą žmonėms. Po Lugo liko šventė Lughnasadh, švenčiama Airijoje rugpjūčio pradžioje kaip derliaus nuėmimo pradžia.
Kultūroje
Lugo vardas išliko vietovardžiuose, pavyzdžiui, Lugdunum, tai yra dabartiniame Lione, o šventė Lughnasadh davė pavadinimą Briano Frielio pjesei „Dancing at Lughnasa“ (1990), 1998 m. ekranizuotai su Meryl Streep.
Įdomybė
Nuo dievo vardo kilo romėniškojo Lugduno, dabartinio Lijono, pavadinimas. Jo šventė Lughnasadh buvo švenčiama rugpjūčio 1 d.