Įženk į mišką
Kupolės nakties vainikas, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Slavai

Kupolės nakties vainikas

slavų apeigos

Paplitęs · 5 tšk.
PasaulisSlavaiGaliaMeilės spėjimasDruido dovanaBūrimas iš vainiko

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Trumpiausią metų naktį merginos pindavo vainikus iš žolelių ir gėlių, įdėdavo į juos uždegtą žvakutę ir paleisdavo ant vandens. Paprotys išliko iki šių dienų Joninių vainikų šventėse.

Kilmė

Ant vandens paleidžiami vainikėliai yra Kupolės nakties apeigų dalis. Tai vasaros saulėgrįžos šventė, kurią slavai švęsdavo trumpiausią metų naktį. Krikščionybė ją sujungė su šv. Jono Krikštytojo išvakarėmis (birželio 23 d.), o Lenkijoje ją dar aprašė Janas Kochanowskis „Šv. Jono giesmėje apie Sobótką“ (išleista 1586 m.).

Istorija

Vakare prieš trumpiausią metų naktį merginos eidavo į pievas ir rinkdavo žoleles, kurios tada, kaip tikėta, turėjo didžiausią galią: kietžolę, jonažolę, vadinamą šv. Jono žole, ramunėles, čiobrelius ir pievų gėles. Iš jų pindavo vainikėlius, įpindamos juosteles, o dažnai ir uždegtą žvakutę ar skalą.

Kai ant kalvų degdavo Sobótkos laužai, o jaunimas šokinėdavo per ugnį, merginos eidavo prie upės. Kiekviena paleisdavo savo vainikėlį į vandenį ir stebėdavo, kas su juo nutiks. Vaikinai laukdavo žemiau upe, kartais valtyse, kartais plaukte, kad išsemtų tos, kuri jiems patiko, vainikėlį. Kas išsemdavo vainikėlį, įgydavo teisę į jos dėmesį, o kartais tai būdavo piršlybų pradžia.

Iš vainikėlio elgesio buvo spėjama ateitis. Jei plaukė greitai ir toli, žadėjo artimas vestuves ir laimę. Jei sukosi vietoje arba prisišlijo prie kranto, reiškė dar vienerius metus pasenusios mergelės dalios. Jei nuskendo arba užgeso žvakutė, pranašavo nelaimę, net mirtį. Jei du vainikėliai plaukė kartu, merginos turėjo ilgai būti artimos draugės.

Kochanowskis „Šv. Jono giesmėje apie Sobótką“ davė žodį dvylikai merginų, kurios prie Sobótkos laužo Čarnolese paeiliui gieda dainas apie meilę, darbą ir kaimo gyvenimą. Bažnyčia šimtmečius bandė išrauti senuosius papročius, bet vainikėliai išliko, nes visam laikui suaugo su šv. Jono diena.

Kaip veikia

Vainikas buvo būrimas: jei nuplaukdavo toli, žadėjo laimę ir greitas vestuves, o jei sukdavosi vietoje – pasenusios merginos dalią. Nuskendęs vainikas žadėjo nelaimę. Vaikinai šokdavo į vandenį, kad pagautų išrinktosios vainiką.

Galios

Likimai

Pavieniai vainikėliai kasmet nuplaukia su srove, bet paprotys niekada neišnyko. Šiandien Wianki yra didelės miesto šventės, be kita ko, Krokuvoje prie Vaveliaus ir Varšuvoje prie Vyslos, sujungtos su koncertais ir fejerverkų šou.

Kultūroje

Kochanowskio „Šv. Jono giesmė apie Sobótką“ yra garsiausias senosios lenkų kalbos Kupolės aprašymas. Krokuvos Wianki prie Vyslos vyksta kaip miesto renginys nuo 1992 metų.

Įdomybė

Janas Kochanowskis aprašė Joninių apeigas „Joninių giesmėje apie Sobótką“. Krokuva kasmet rengia Vainikų šventę (Wianki) prie Vyslos, po Vaveliu, kaip miesto renginį nuo 1992 m.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai