Įženk į mišką
Perūno kirvis, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Slavai

Perūno kirvis

slavų mitologija

Retas · 15 tšk.
PasaulisSlavaiGaliaGriaustinio svaidymasDruido dovanaPerkūno ugnis

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Perūnas buvo slavų žaibų, griausmo ir karo dievas, o jo vardas išliko lenkų žodyje „piorun“ (perkūnas). Dažniausiai jis vaizduotas ginkluotas kirviu, kūju ar ietimi, kovojantis su chaoso demonais.

Kilmė

Perūnas buvo svarbiausias rytų slavų dievas, griaustinio, audros ir karo valdovas. Dar VI amžiuje bizantiečių istorikas Prokopijus Cezarietis rašė, kad slavai garbina vieną dievą, žaibo kūrėją, ir aukoja jam jaučius, o Perūno vardą mini XII amžiaus pradžios rusų „Praėjusių metų pasakojimas“.

Istorija

Pagal tyrinėtojų, ypač Viačeslavo Ivanovo ir Vladimiro Toporovo, rekonstrukcijas, mitas apie Perūną pasakojo apie didįjį dangaus ir žemės karą. Perūnas gyveno pasaulio viršūnėje, galingo ąžuolo lajoje, o prie jo šaknų tykojo Velesas, požemio, vandenų ir galvijų valdovas. Kai Velesas pagrobdavo jo galvijus, žmoną ar vaiką, Perūnas leisdavosi vytis.

Velesas bėgo, virsdamas žalčiu, žmogumi, medžiu ar akmeniu, o Perūnas svaidė žaibus į kiekvieną jo slėptuvę. Todėl, kaip tikėta, perkūnas trenkia į pavienius medžius ir riedulius. Galiausiai audros dievas nužudydavo priešininką arba nustumdavo jį į vandenis, o iš dangaus nukrisdavo gyvybę teikiantis lietus. Kiekviena audra buvo šios kovos aidas.

Rusė Perūnu tikėjo tikrai. Metraštis aprašo, kad 907 ir 945 metų sutartyse su Bizantija kunigaikščio kariai prisiekė Perūnu, padėję priešais save kardus ir skydus. 980 metais kunigaikštis Vladimiras pastatė Kijevo kalvoje medinę Perūno statulą su sidabrine galva ir aukso ūsais.

Po kelerių metų, po Rusios krikšto, tas pats Vladimiras įsakė statulą nuversti. Pasak metraščio, ją pririšo prie arklio uodegos, tempė iki Dniepro, daužė lazdomis ir įmetė į upę. Panašus likimas ištiko Perūną Novgorode, kur jo statula iš šventyklos Perine buvo įmesta į Volchovą.

Kaip veikia

Pagal tyrėjų rekonstrukcijas Perūnas svaidė iš dangaus žaibus ir jais skaldė chaoso jėgas, visų pirma savo amžinąjį priešą Velesą. Audra buvo tos kovos aidas, o žaibo trenksmas turėjo apvalyti žemę nuo blogio. Kirvis buvo jo ginklas ir griausmo ženklas.

Galios

Likimai

Didžiosios Perūno statulos buvo sunaikintos X amžiaus pabaigoje. Iki šiol archeologai senosios Rusios žemėse randa mažų kirvukų formos amuletų iš X–XII amžių, dažnai siejamų su griaustinio dievo kultu, o prie Novgorodo pavadinimą Perynas nešioja senosios šventyklos vieta.

Kultūroje

Dievo vardas išliko lenkiškame žodyje „piorun“ (žaibas). Perūnas šiandien yra viena atpažįstamiausių figūrų literatūroje, muzikoje ir žaidimuose, įkvėptuose slavų mitologijos.

Įdomybė

Pasak „Praėjusių metų pasakojimo“, kunigaikštis Vladimiras 980 m. Kijeve pastatė Perūno statulą su sidabrine galva ir auksiniais ūsais. Po Rusios krikšto 988 m. jis įsakė ją numesti į Dnieprą.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai