
Šventasis Gralis
Artūro legendos
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Legendinis artefaktas lygoje duoda 50 tšk.
Paslaptinga taurė iš Artūro legendų, nuo Roberto de Borono laikų tapatinama su Paskutinės vakarienės taure, į kurią Juozapas Arimatietis esą surinko Kristaus kraują. Jos paieškos buvo Apskritojo stalo riterių misija.
Kilmė
Graalis gimė prancūzų literatūroje XII a. pabaigoje: pirmą kartą jį aprašė Chrétienas de Troyes nebaigtame romane apie Persevalį (apie 1180–1190). Apie 1200 m. Robertas de Boronas sujungė jį su Paskutinės vakarienės taure ir Juozapu iš Arimatėjos, o vokiečių poetas Wolframas von Eschenbachas „Parzivalyje“ pavertė Graalį stebuklingu akmeniu.
Istorija
Jaunas, naivus Persevalis patenka į sužeisto Žvejo Karaliaus pilį. Per puotą priešais jo akis praeina keista procesija: eigulys neša ietį, kurios smaigalio teka kraujas, o mergina neša žėrintį indą, graalį. Persevalis, išmokytas neužduoti per daug klausimų, tyli. Ryte pilis tuščia, o jaunuolis sužino, kad vienas klausimas, kam tarnauja Graalis, būtų išgydęs karalių ir jo nuniokotą šalį. Chrétienas nebaigė pasakojimo, todėl jo pabaigos taip ir nesužinojo.
Robertas de Boronas papasakojo, iš kur indas atsirado. Juozapas iš Arimatėjos esą surinko į Paskutinės vakarienės taurę nuo kryžiaus nuimto Kristaus kraują. Įkalintas, jis išliko gyvas dėka Graalio, kuris jį maitino ir guodė, o paskui jo giminaičiai nunešė indą į vakarus. Nuo tos akimirkos Graalis nustojo būti paprastu pasakos daiktu ir tapo paslapties gaubiama relikvija.
Didžiajame XIII amžiaus prozos cikle Gralis pasirodo Kamelote Sekminių dieną. Jis įplaukia į salę šviesos spindulyje, uždengtas baltu audeklu, ir kiekvienas riteris prieš save gauna patiekalą, kokio panorėjo. Sužavėti Apvaliojo Stalo riteriai prisiekia leistis jo ieškoti. Žygis pasirodo esąs charakterio išbandymas: daugelis žūva ar paklysta, o net garsiausias iš jų, Lanselotas, Gralį mato tik iš tolo, nes nesugeba atsisakyti meilės karalienei Ginevrai.
Tikslą pasiekia tik trys: nepriekaištingasis Galahadas, Lanselo sūnus, bei Persevalis ir Borsas. Galahadas išgydo Žvejų Karalių, o paskui riteriai su Graliu plaukia į tolimą Sarraso miestą. Ten Galahadas, išvydęs indo paslaptį, prašo mirties ir miršta pagautas džiaugsmo. Pasak pasakojimo, iš dangaus nusileidžia ranka, pasiima Gralį, ir nuo tada niekas jo nebematė. Borsas grįžta į Kamelotą papasakoti, kas įvyko.
Kitoje versijoje, pas Volframą fon Ešenbachą, Gralis yra akmuo, kurį Munsalvešės pilyje saugo riteriai. Tas pats akmuo daro, kad feniksas atgimsta iš pelenų, o kas į jį pažvelgia, tą savaitę nemirs. Parcivalis, kaip ir Persevalis, iš pradžių nusivilia, bet po metų sugrįžta, uždeda tinkamą klausimą ir tampa Gralio karaliumi.
Kaip veikia
Pagal legendas Gralis apsireiškia tik tyrašyrdžiams žmonėms, o jo buvimas maitina ir gydo. Chrétieno de Troyes kūrinyje Persevalis neuždavė klausimo apie Gralį ir todėl neišgydė sužeisto Žvejo Karaliaus. Vėlesniuose romanuose Gralį pasiekia tik nepriekaištingas Galahadas.
Galios
- Neišsenkantis maistas: Romanuose Gralis pats kiekvienam patiekia patiekalą, kokio šis trokšta, ir pamaitina visą susirinkimą.
- Žvejų Karaliaus išgijimas: Tinkamas klausimas apie Gralį arba ietigalio kraujo prisilietimas gydo sužeistą karalių ir sugrąžina gyvybę jo nederlingai žemei.
- Tyros širdies išbandymas: Gralis leidžiasi matomas ir pasiekiamas tik nepriekaištingiems riteriams, o nusidėjėliams pasirodo tik iš tolo.
- Gyvenimo pratęsimas: Pas Volframą Gralio akmuo daro, kad kas jį išvydo, savaitę nemiršta ir nesensta.
Likimai
Pasak legendos, Gralis buvo paimtas į dangų po Galahado mirties, kitose tradicijose jam lemta atsidurti Britų salose, pavyzdžiui, Glastonberyje. Kelios bažnyčios saugo taures, kurias tradicija gerbia kaip Gralį, garsiausia iš jų yra Valensijos katedroje. Istorikai pabrėžia, kad nė viena iš jų neturi patvirtinto ryšio su Paskutine vakariene.
Kultūroje
Gralis yra Richardo Vagnerio operos „Parsifalis“ (1882) tema, o kine – garsių komedijų ir nuotykių filmų: „Montis Paitonas ir Šventasis Gralis“ (1975) bei „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (1989).
Įdomybė
Gralis pirmą kartą pasirodo nebaigtame Chrétieno de Troyes romane „Persevalis, arba Gralio pasakojimas“, parašytame XII amžiaus pabaigoje. Ten jis dar yra paslaptingas indas, o ne Paskutinės vakarienės taurė.