Įženk į mišką
Svantovito ragas, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Slavai

Svantovito ragas

slavų mitologija

Retas · 15 tšk.
PasaulisSlavaiGaliaDerliaus spėjimasDruido dovanaRagu spėjimas

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Keturgalvė Svantovito statula šventykloje Arkonoje Rugėnų saloje laikė ragą, kurį kunigai kasmet pripildydavo gėrimo. Pagal tai, kiek skysčio sumažėjo, buvo spėjamas kitų metų derlius.

Kilmė

Ragą dešinėje rankoje laikė Svetovido (Svantevito), keturgalvio polabių slavų dievo, statula šventykloje Arkonos kyšulyje Riugeno saloje. Tiksliausiai jį aprašė danų kronikininkas Saksas Gramatikas 14-oje „Gesta Danorum“ knygoje, parašytoje XII ir XIII a. sandūroje.

Istorija

Aukštoje Arkonos uolėtoje atbrailoje, iš trijų pusių apsuptoje jūros, stovėjo medinė šventykla su purpurinėmis uždangomis. Viduje stūksojo didžiulė keturgalvė statula, žvelgianti į keturias pasaulio šalis. Dešinėje rankoje dievas laikė ragą iš įvairių metalų, kairėje – lanką, o šalia gulėjo jo balnas, žąslai ir milžiniškas kardas.

Kartą per metus, po derliaus nuėmimo, Riugeno žmonės rinkdavosi prie šventyklos. Kunigas, dieną anksčiau kruopščiai iššluodavęs šventovę ir sulaikydavęs kvėpavimą, kad nesuteptų dievo, išimdavo ragą iš statulos rankos. Jei midaus sumažėdavo nedaug, jis pranašaudavo gausų derlių. Jei daug – patardavo taupyti grūdus. Paskui išpildavo seną gėrimą po dievo kojomis, iš naujo pripildydavo ragą ir išgerdavo už tautos gerovę.

Saksas aprašo ir kitus Arkonos stebuklus. Svetovidas turėjo baltą žirgą, ant kurio galėjo joti tik kunigas. Tikėta, kad naktį dievas pats jį pajodavo kovoti su priešais, o rytą žirgas stovėdavo sukaitęs ir purvinas. Prieš karo žygį jį vesdavo pro sukryžiuotų ietų eiles ir iš to, kuria koja jis pirmiausia peržengdavo, pranašaudavo pergalę ar pralaimėjimą. Šventyklą saugojo 300 raitelių.

Šventės pabaigoje kunigas atsistodavo už milžiniško medaus pyrago, beveik žmogaus ūgio, ir klausdavo susirinkusiųjų, ar jie jį mato. Kai šie atsakydavo, kad mato, jis palinkėdavo, kad po metų jo visai nebematytų. Kalbėta ne apie jo išnykimą, o apie dar gausesnį derlių ir dar didesnį pyragą.

Viskas baigėsi 1168 metais (kai kuriuose šaltiniuose nurodyti 1169). Danijos karalius Valdemaras I ir vyskupas Absalonas užėmė Arkoną. Stabas buvo pakirstas prie kojų, parverstas, ištemptas iš šventyklos ir sukapotas malkoms. Saksas užrašė, kad jam griūvant iš vidaus išbėgo demonas juodo žvėries pavidalu.

Kaip veikia

Pasak Saksono Gramatiko kronikos, ragas dešinėje statulos rankoje būdavo kasmet pripildomas medaus gėrimo. Po metų kunigas patikrindavo, kiek gėrimo sumažėjo: pilnas ragas pranašavo derlių, o sumažėjimas – nederlių, tad tada patardavo taupyti atsargas. Paskui jis išlieja seną medų prie statulos kojų ir ragą pripildydavo iš naujo.

Galios

Likimai

Arkonos ragas buvo sunaikintas kartu su stabu ir šventykla, o iki šiol išliko tik piliakalnio pėdsakai, iš dalies slenkantys į jūrą. Tačiau išliko akmeninis Zbručo Svantovitas, keturpusis stabas su ragu vienos figūros rankoje, ištrauktas 1848 metais ir nuo 1851 metų saugomas Krokuvoje.

Kultūroje

Zbručo Svantovitas yra vienas žinomiausių slavų paminklų Lenkijoje, o jo atvaizdas ir kopijos pasirodo vadovėliuose, plakatuose ir daugelio lenkiškų kultūros institucijų pavadinimuose.

Įdomybė

Ragą laiko ir akmeninis Zbručo Svantovitas – 1848 m. iš Zbručo upės ištraukta statula. Šiandien ją galima pamatyti Krokuvos archeologijos muziejuje.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai