Įženk į mišką
Fenikso plunksna, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Alchemija

Fenikso plunksna

mitologija (antika)

Legendinis · 50 tšk.
PasaulisAlchemijaGaliaAtgimimas iš pelenųDruido dovanaAtgimimas iš pelenų

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Legendinis artefaktas lygoje duoda 50 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Mitinio fenikso, paukščio, simbolizuojančio saulę ir amžiną gyvybės atgimimą, plunksna. Senovės žmonės jį kildino iš Egipto, kur buvo garbinamas panašus paukštis benu.

Kilmė

Fenikso legenda kilusi iš graikų tradicijos, kuri jį kildino iš Egipto ir Arabijos. Seniausią išlikusį aprašymą paliko Herodotas V a. pr. Kr., pakartodamas Heliopolio, saulės miesto, kunigų pasakojimą. Graikai jį siejo su egiptiečių paukščiu benu, tekančios saulės ir kūrimo simboliu.

Istorija

Herodotas rašė, kad feniksas atskrenda į Egiptą tik kartą per penkis šimtus metų, kai miršta jo tėvas. Jo plunksnos iš dalies auksinės, iš dalies raudonos, o dydžiu ir forma jis primena erelį. Jaunasis paukštis iš mirros nulipdo kiaušinį, įdeda į jį tėvo kūną ir neša iš Arabijos į Helijaus šventyklą Heliopolyje. Herodotas sąžiningai prisipažįsta, kad patį feniksą matė tik paveiksle.

Ovidijus „Metamorfozėse“ (I a. po Kr.) pridūrė, kad feniksas nevalgo grūdų ar žolių, tik smilkalų lašus ir balzamo sultis. Gyvenimo pabaigoje ant palmės viršūnės jis susisuka lizdą iš cinamono, nardo ir mirros, jame miršta, o iš jo kūno išauga jaunas feniksas. Romėnų istorikas Tacitas užrašė, kad feniksas Egipte pasirodė 34 m. po Kr., nors pats abejojo šios žinios tikrumu.

Garsiausia versija, kurioje feniksas sudega ugnyje ir atgimsta iš pelenų, paplito vėlyvojoje antikoje, be kita ko, Laktancijaus poemoje „Apie paukštį feniksą“ ir „Fiziologe“. Krikščionims feniksas tapo prisikėlimo simboliu, o poetams – vilties, išgyvenančios bet kokį gaisrą, ženklu.

Pasak įvairių autorių, feniksas gyvena 500, 1000 ar net 1461 metus, o pasaulyje visada egzistuoja tik vienas. Įprasta prasme palikuonių jis neturi, nes kiekvienas naujas paukštis gimsta iš senojo. Jo plunksna todėl retesnė už bet kokį brangakmenį: legenda nežino nė vieno, kuris ją būtų turėjęs.

Kaip veikia

Pasak antikos autorių, feniksas gyveno šimtus metų, o gyvenimo pabaigoje susisukdavo lizdą iš kvapių prieskonių ir žūdavo. Vėlesnių pasakojimų teigimu, jis sudegdavo ugnyje, o iš pelenų gimdavo naujas paukštis. Todėl jo plunksna yra atgimimo ir vilties ženklas.

Galios

Likimai

Fenikso plunksnos niekas neturi, o senovės autoriai, įskaitant Herodotą ir Tacitą, į pasakojimus žiūrėjo atsargiai. Feniksas išliko kaip simbolis ant romėnų imperatorių monetų, po gaisrų atstatytų miestų herbuose ir krikščioniškame mene.

Kultūroje

„Hario Poterio“ knygose feniksas Foksas priklauso Dumbldorui, o jo plunksnos yra Hario ir Voldemorto lazdelėse. Posakis „atgimti kaip feniksas iš pelenų“ paplitęs ir lenkų kalboje.

Įdomybė

Herodotas aprašė feniksą V a. pr. Kr. remdamasis Heliopolio kunigų pasakojimais. Kartu jis prisipažino, kad pats matė jį tik paveiksle.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai