
Mandragora
viduramžiai
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.
Tikras bulvinių šeimos augalas, kurio šaknis primena žmogaus figūrą. Apipinta daugybe legendų ir viduramžiais laikyta burtininkų atributu. Dėmesio: jis stipriai nuodingas, jo negalima valgyti ir be reikalo liesti!
Kilmė
Mandragora – tikras augalas iš Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų, kurio išsišakojusi šaknis primena žmogaus figūrą. Apie ją užsimenama jau Pradžios knygoje (30 sk.), o IV a. pr. Kr. graikų botanikas Teofrastas aprašė jos rinkimo apeigas. Dėmesio: visas augalas yra stipriai nuodingas.
Istorija
Biblijoje mažasis Rūbenas per javapjūtę lauke randa mandragorų vaisių ir atneša motinai Lėjai. Rachelė, antroji Jokūbo žmona, negalėjusi susilaukti vaikų, prašo jų sesers ir mainais užleidžia jai naktį su vyru. Mandragora buvo laikoma augalu, palankiu vaisingumui ir meilei. Rachelė vėliau pagimdė Juozapą.
Teofrastas rašė, kad rinkėjas turi kardu apibrėžti ratą aplink augalą ir pjauti šaknį atsisukęs veidu į vakarus. Juozapas Flavijus aprašė panašią šaknį, vadinamą baaras, kurios palietimas esą užmušdavo, todėl jai ištraukti naudodavo šunį. Šį motyvą išplėtojo viduramžiai: šuo būdavo pririšamas prie šaknies, žmonės užsikimšdavo ausis ir mesdavo šuniui mėsos gabalą. Šuo timptelėdavo, šaknis išlįsdavo klykdama, o šuo krisdavo negyvas.
Vokietijoje mandragorą vadino Alraune arba Galgenmännlein, tai yra „žmogeliuku iš po kartuvių“. Tikėta, kad ji auga ten, kur buvo pakartas nusikaltėlis. Išdžiovintą šaknį aprengdavo drabužėliais, maudydavo vyne ir laikydavo dėžutėje kaip namų dvasią, kuri atneša turtą, o jei apleidžiama – ir nelaimę.
Laikyti mandragorą galėjo būti pavojinga. Žanos d’Ark procese 1431 m. jai, be kita ko, buvo prikišama, kad nešiojosi su savimi mandragorą laimei, ką ji neigė. Viduramžių herbariumuose šaknis buvo piešiama kaip mažas žmogelis, o rašytojai nuo Šekspyro iki Makiavelio naudojosi jos bloga reputacija.
Kaip veikia
Pasak padavimai, ištraukta iš žemės mandragora rėkia taip, kad tą, kuris tai išgirsta, užmuša. Todėl prie šaknies virve pririšdavo juodą šunį, o rinkėjas užsikimšdavo ausis ir pasitraukdavo. Iš šaknies gamindavo amuletus laimei.
Galios
- Mirtinas riksmas: Pasak legendos, iš žemės traukiama mandragora rėkia, o kas išgirsta jos balsą, miršta arba netenka proto.
- Namų dvasia: Namuose laikoma išdžiovinta šaknis turėjo atnešti turtą ir laimę, jei šeimininkas ja rūpinosi.
- Meilė ir vaisingumas: Nuo Biblijos laikų tikėta, kad mandragoros vaisiai skatina meilę ir pastojimą.
- Tikras nuodas: Tai ne legenda: augalo sudėtyje yra pavojingų alkaloidų, jį suvartojus galima mirti, todėl jo jokiu būdu negalima ragauti.
Likimai
Mandragora auga laukinė Viduržemio jūros šalyse, o Lenkijoje ją galima pamatyti tik kai kuriuose botanikos soduose. Seniausi žmogaus pavidalo šaknies piešiniai išliko viduramžių kodeksuose, be kita ko, vadinamajame Vienos Dioskoridės kodekse iš VI a.
Kultūroje
Šekspyras mini mandragoros riksmą „Romeo ir Džuljetoje“, Niccolò Machiavelli parašė komediją „Mandragola“ (apie 1518 m.), o „Harryje Potteryje ir paslapčių kambaryje“ (1998) mokiniai persodina rėkiančias mandragoras su ausų apsaugomis.
Įdomybė
Mandragora minima jau Pradžios knygoje, kur dėl jos ginčijasi Rachelė ir Lėja. Joje yra nuodingų alkaloidų, be kita ko, atropino.