
Tvardovskio veidrodis
legenda polska
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.
XVI amžiaus metalinis veidrodis, saugomas Vengruvo bazilikos zakristijoje, su lotynišku įrašu, kad jis tarnavo meistro Tvardovskio burtams. Pasak legendos, Tvardovskis jame Žygimantui Augustui prišaukė Barboros Radvilaitės dvasią.
Kilmė
Šis veidrodis – XVI a. poliruoto metalo veidrodis medinėje rėmoje, saugomas bazilikoje Vengruve Mazovijoje. Lotyniškas užrašas ant rėmo skelbia: „Luserat hoc speculo magicas Twardovius artes, lusus at iste Dei versus in obsequium est“, t. y. „Šiuo veidrodžiu Tvardovskis užsiiminėjo magijos menais, bet šis žaidimas pavirto Dievo garbei“.
Istorija
Ponas Tvardovskis – garsiausias lenkų burtininkas. Pasak legendos, jis buvo krokuvietis bajoras ir mokslininkas, pasirašęs sutartį su velniu. Mainais už žinias ir galią jis atidavė sielą, tačiau išsiderėjo, kad velnias jį paims tik Romoje, į kurią jis niekada nesirengė vykti.
Jaudinamiausias pasakojimas susijęs su veidrodžiu. Karalius Žygimantas Augustas negalėjo susitaikyti su mylimos žmonos Barboros Radvilaitės mirtimi 1551 metais. Tvardovskis pažadėjo, kad jis ją pamatys. Veidrodyje pasirodė karalienės pavidalas, tačiau burtininkas perspėjo: karalius negali nei judėti, nei su ja kalbėti. Kai Žygimantas Augustas pašoko, norėdamas apkabinti vaiduoklį, Tvardovskis jėga prilaikė jį krėsle, ir dvasia išsisklaidė.
Galų gale velnias pagavo Tvardovskį klasta, karčiamoje, vadinamoje „Roma“. Kai jį kėlė į orą, burtininkas pradėjo giedoti giesmę Dievo Motinai, ir velnias jį paleido. Tvardovskis pakibo ant Mėnulio ir, pasak legendos, sėdi ten iki šiol. Vienintelis jo bendrininkas – voras, kuris nusileidžia siūlu žemyn ir atneša jam žinių.
Veidrodis į Vengruvą pateko XVIII amžiuje Krasinskių giminės dėka. Vietinis pasakojimas byloja, kad kunigas, pamatęs jame velnią, sviedė į veidrodį raktus, todėl paviršiuje yra įtrūkimų. Vėliau jis buvo pakabintas zakristijoje, o jo magija, kaip sako užrašas, turėjo pasukti Dievo tarnybon.
Kaip veikia
Pasak legendos, veidrodyje galėjo pasirodyti net mirusio žmogaus dvasia, bet žiūrintis neturėjo teisės pajudėti iš vietos. Kai karalius norėjo parpulti prieš Barborą ir ją apkabinti, Tvardovskis jėga prilaikė jį krėsle. Kitas vengruviškis pasakojimas byloja, kad kunigas jame išvydo velnią ir sviedė į veidrodį raktus, todėl jis įskilęs.
Galios
- Dvasių šaukimas: Pasak legendos, veidrodyje galėjo pasirodyti mirusio žmogaus pavidalas.
- Judėjimo draudimas: Žiūrintysis negalėjo nei judėti, nei kalbėti, nes draudimo sulaužymas sunaikindavo vaiduoklį arba užtraukdavo pavojų.
- Velnio pasirodymas: Vengruvo padavimas sako, kad veidrodyje galima išvysti patį velnią.
- Burtininko įrankis: Tvardovskis jame turėjo atlikti savo magijos menus, ką patvirtina lotyniškas užrašas ant rėmo.
Likimai
Veidrodis vis dar yra Vengruve, Dievo Motinos Ėmimo į dangų bazilikoje, ir yra viena iš miesto įžymybių. Tvardovskis, pasak legendos, vis dar sėdi ant Mėnulio, o karčiama „Roma“ rodoma Suchoje Beskydzkoje.
Kultūroje
Adomas Mickevičius parašė baladę „Ponia Tvardovskienė“ (1822), o Juzefas Ignacas Kraševskis – romaną „Meistras Tvardovskis“. Burtininko personažas pasirodo ir filmuose, operose bei gausiuose legendų rinkiniuose.
Įdomybė
Veidrodis į Vengruvą pateko XVIII amžiaus pradžioje Krasinskių giminės dėka. Įrašas ant rėmo prasideda žodžiais „Luserat hoc speculo magicas Twardovius artes“.