
Marzannos lėlė
slavų apeigos
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.
Marzanna – tai šiaudinė lėlė, simbolizuojanti žiemą, kurią skandina arba degina pasitikdami pavasarį, dabar dažniausiai kovo 21 d. Paprotys kilęs iš senųjų slavų apeigų, o dar 1420 m. su juo kovojo Poznanės sinodas.
Kilmė
Marzanna – tai šiaudinė žiemos ir mirties lėlė iš vakarų slavų pavasario apeigų, žinoma ir kaip Śmiertka, Śmierć ar Morena. Seniausi lenkiški liudijimai kilę iš XV amžiaus: paprotį uždraudė Poznanės vyskupijos sinodas 1420 metais, o Janas Długoszas Marzanną aprašė kaip deivę.
Istorija
Anksčiau apeigos vykdavo ne kovo 21 d., o ketvirtąją Gavėnios sekmadienį, daugelyje kraštų vadintą „mirties“ arba „baltuoju“. Jaunimas padarydavo iš šiaudų iškamšą, aprengdavo ją moteriškais skarmalais, karoliais ir juostelėmis, kartais net ištekėjusios moters kepuraite. Taip paruošta Marzanna tapdavo viso blogio įsikūnijimu: žiemos, pavasario bado, ligų ir pačios mirties.
Iškamša buvo nešiojama po kaimą su giesmėmis, kuriose Mirtis buvo vejama iš kaimo. Paskui ją nešdavo už kaimo ribos, prie upės ar tvenkinio, nurengdavo, kartais padegdavo ir įmesdavo į vandenį. Svarbu buvo, kad vanduo ją nusineštų, nes kartu su iškamša nuplaukdavo ir žiema. Grįžtant negalima buvo atsisukti, nes kas atsigręždavo, galėjo susirgti arba parsivilkti Mirtį atgal.
Iškart po žiemos išlydėjimo sutikdavo pavasarį. Į kaimą įnešdavo žalią šaką ar eglutę, papuoštą juostelėmis ir išpūstais kiaušiniais, vadinamą gaiku arba „nauju vasarėliu“, ir su ja su dainomis eidavo nuo namų prie namų. Mirtis pasitraukdavo, o gyvenimas sugrįždavo.
Šimtmečius Bažnyčia bandė šį paprotį uždrausti. 1420 m. Poznanės sinodas įpareigojo kunigus saugoti, kad Gavėnios vidurio sekmadienį nebūtų nešiojama „mirtis“ ir nenuskandinama vandenyje. Vis dėlto apeigos išliko, o XV a. kronikininkas Janas Dlugošas laikė Marzanną sena lenkų deive, lygino ją su romėnų Cerera. Dalis šiuolaikinių tyrėjų ją vertina atsargiai – veikiau kaip apeiginį personažą, o ne tikrą dievybę.
Kaip veikia
Pagal apeigas lėlę, aprengtą moteriškais drabužiais ir papuoštą kaspinais, su dainomis nešiodavo po kaimą, o paskui sudegindavo arba paskandindavo upėje. Kartu su ja turėjo išeiti žiema, ligos ir visas blogis. Grįžtant namo žvalgytis atgal nebuvo galima, kad nepritrauktum nelaimės.
Galios
- Žiemos išvarymas: Pagal tikėjimus iškamšos paskandinimas ar sudeginimas užbaigdavo žiemą ir atverdavo kelią pavasariui.
- Ligų išvarymas: Kartu su iškamša iš kaimo turėjo išeiti marai, badas ir mirtis.
- Draudimas atsigręžti: Kas po apeigų pažvelgdavo atgal, galėjo užsitraukti nelaimę ar ligą.
- Derliaus prisišaukimas: Marzannos išlydėjimas ir gaiko sutikimas turėjo užtikrinti derlingus laukus naujaisiais metais.
Likimai
Marzannos iškamšos iš prigimties neišlieka, nes kiekviena skandinama arba deginama. Paprotys vis dar gyvas Lenkijos mokyklose ir darželiuose pirmąją pavasario dieną, nors šiandien skandinimą dažnai keičia deginimas krante ar simbolinis atsisveikinimas, kad nebūtų teršiamos upės.
Kultūroje
Marzanna minima daugelyje lenkiškų eilėraščių ir vaikiškų dainelių apie atūžiantį pavasarį. Jos čekiškoji ir slovakiškoji atitikmenė Morana ten yra identiškų apeigų herojė.
Įdomybė
Janas Dlugošas XV amžiuje aprašė Marzanną (jo raštuose „Marzyana“) kaip lenkų deivę, atitinkančią romėnų Cererą.