Įženk į mišką
Dagdos katilas, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Keltai ir Artūras

Dagdos katilas

keltų (airių) mitologija

Retas · 15 tšk.
PasaulisKeltai ir ArtūrasGaliaNeišsemiamas maistasDruido dovanaNeišsenkantis katilas

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Retas artefaktas lygoje duoda 15 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Dagda yra airių druidų, žemdirbystės ir gausos dievas, kurio atributai buvo vėzdas ir katilas. Jo katilas buvo bedugnis ir galėjo pamaitinti visą kariuomenę.

Kilmė

Katilas priklausė Dagdai, „gerajam dievui“ ir dievų genties Tuatha Dé Danann tėvui. Pasak viduramžių airių tekstų, pirmiausia „Airijos užkariavimų knygos“ (Lebor Gabála Érenn, XI a.) ir pasakojimo apie keturis lobius, dievai jį atsigabeno iš Muriaso, vieno iš keturių miestų pasaulio šiaurėje, kur juos mokė išminčius Semiasas.

Istorija

Tuatha Dé Danann atkeliavo į Airiją iš paslaptingų šiaurės salų, iš keturių miestų: Faliaso, Goriaso, Muriaso ir Findiaso. Kiekviename jų jie įgijo žinių ir magijos pas skirtingą mokytoją ir iš kiekvieno pasiėmė po vieną lobį. Iš Faliaso atsivežė akmenį Lia Fáil, iš Goriaso – Lugho ietį, iš Findiaso – Nuados kalaviją, o iš Muriaso – Dagdos katilą.

Dagda buvo galingas, išmintingas ir kiek rupokas dievas. Jis turėjo tris garsius daiktus: katilą, iš kurio niekas neišeidavo alkanas, didžiulę vėzdą, kuris vienu galu žudė, o kitu sugrąžindavo gyvybę, ir arfą, kurios muzika iššaukdavo metų laikus. Katilas buvo ženklas, rodantis jo, kaip genties maitintojo ir globėjo, vaidmenį.

Prieš antrąjį Mag Tuired mūšį, apie kurį pasakojama viduramžių tekste „Cath Maige Tuired“, fomorai nusprendė pajuokti Dagdą dėl jo paties apetito. Jie supylė į didžiulę žemėje iškastą duobę milžinišką kiekį avižų košės su pienu, mėsa ir taukais ir pagrasino jį nužudyti, jei jis jos nesuės. Dagda čiupo samtį, tokį didelį, kad jame tilptų pora žmonių, ir suvalgė viską iki dugno, o paskui užmigo pilnu pilvu.

Apeigų ir apsčios katilus pažįsta ir kitos keltų tautos. Velsiečių „Branvenoje, Llyro dukroje“ iš Mabinogiono yra katilas, kuris grąžina gyvybę užmuštiems kariams, nors jie iš jo pakyla nebyliai. Dalis tyrinėtojų tokiuose katiluose įžvelgia tolimus Gralio, stebuklingo indo, kuris maitina ir gydo, protėvius.

Kaip veikia

Katilas buvo vienas iš keturių Tuatha Dé Danann dievų lobių, atgabentas iš Murijaus miesto. Viduramžių tekste sakoma, kad niekas nuo jo neišeidavo nepasisotinęs, nes maisto jame niekada nemažėdavo. Jis vadintas „coire ansic“, katilu, kuris niekada neišsenka.

Galios

Likimai

Nė vienas pasakojimas tiesiai nesako, kas nutiko katilui, kai Tuatha Dé Danann, pralaimėję Milo sūnums, pasitraukė į požeminius kapinynus, vadinamus sídhe. Tradicija liepia jiems ten pasiimti savo lobius. Tikrus keltų apeigų katilus, tokius kaip sidabrinis Gundestrupo katilas, šiandien galima pamatyti muziejuose.

Kultūroje

Dagda ir jo katilas pasirodo šiuolaikinėje fantastikoje, o panašus katilas iš velsiečių legendų įkvėpė Lloydą Alexanderį parašyti romaną „Juodasis katilas“ (1965), pagal kurį sukurtas Disnėjaus filmas „Taranas ir stebuklingasis katilas“ (1985).

Įdomybė

Garsiausias keltų katilas, sidabrinis Gundestrupo katilas, 1891 m. rastas Danijos durpyne. Jį saugo Nacionalinis muziejus Kopenhagoje.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai