Įženk į mišką
Nesantaikos obuolys, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Graikija

Nesantaikos obuolys

mitologia grecka

Paplitęs · 5 tšk.
PasaulisGraikijaGaliaGinčo kibirkštisDruido dovanaGražiausiajai

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Auksinis obuolys su užrašu „gražiausiajai“, kurį nesantaikos deivė Erida įmetė tarp svečių Pelejo ir Tetidės vestuvėse, nes jos nebuvo pakvietę. Heros, Atėnės ir Afroditės ginčą išsprendė Paris, o tai atvedė į Trojos karą.

Kilmė

Pasakojimą apie Paridžio sprendimą pateikė dingusi VII a. pr. Kr. epopėja „Kiprijos giesmės“ (Cypria), atidariusi Trojos ciklą, o Homeras šį sprendimą mini XXIV „Iliados“ giesmėje. Patį auksinį obuolį su užrašu „gražiausiajai“ paliudija tik vėlesni autoriai, be kita ko, Lukianas iš Samosatos ir romėnų mitografas Higinas.

Istorija

Dzeusas ir Temidė, kaip skelbė „Kiprijos giesmės“, nusprendė sumažinti žemėje gyvenančių žmonių skaičių didžiuoju karu. Proga tapo herojaus Pelėjo ir jūros nimfos Tetidės, būsimųjų Achilo tėvų, vestuvės ant Pelijono kalno. Buvo pakviesti visi dievai, išskyrus Eridą, nesantaikos deivę. Ši vis dėlto pasirodė ir įmetė tarp besilinksminančiųjų auksinį obuolį su užrašu „kallisti“.

Dėl obuolio susipyko trys deivės: Hera, Dzeuso žmona, Atėnė, išminties deivė, ir Afroditė, meilės deivė. Dzeusas nenorėjo spręsti ginčo tarp žmonos, dukters ir Afroditės, todėl liepė Hermiui nuvesti deives į Idos kalną prie Trojos. Ten ganė bandas Paridas, karaliaus Priamo sūnus, vaikystėje paliktas dėl pranašystės, kad pražudys Troją.

Kiekviena deivė bandė papirkti teisėją. Hera pažadėjo jam valdžią Azijai, Atėnė – pergales kare ir išmintį, o Afroditė – gražiausią pasaulio moterį. Paridas išrinko Afroditę. Gražiausia moterimi buvo Helenė, Spartos karaliaus Menelajo žmona, ir kai Paridas ją pagrobė į Troją, graikai leidosi į dešimtmetį trukusį karą.

Taip vienas vaisius lėmė Trojos žlugimą, Achilo ir Hektoro mirtį bei Odisėjo klajones. Hera ir Atėnė iki karo pabaigos aršiai rėmė graikus, nes nepaleido Paridui jo sprendimo. Pats Paridas žuvo nuo Filoktėto strėlės, o žinia apie Troją išliko Homero poemose.

Kaip veikia

Pasak mito, obuolys veikia kaip kibirkštis: užtenka jam nukristi tarp kelių asmenų ir kiekvienas laikys jį savo. Deivės paprašė Dzeuso nuosprendžio, bet šis teisimą perdavė Trojos karalaičiui Pariui. Afrodita pažadėjo jam gražiausią pasaulio moterį Eleną ir gavo obuolį, o Elenos pagrobimas išpūtė karą.

Galios

Likimai

Po teismo obuolys dingsta iš pasakojimo: jis atiteko Afroditei, ir joks mitas nepasakoja, ką ji su juo padarė. Jis išliko kaip lenkų ir europiečių patarlė, žyminti ginčo objektą. Karo, kurį jis sukėlė, pėdsakų archeologai nuo Heinricho Schliemanno laikų ieško Hisarliko kalvoje Turkijoje.

Kultūroje

Paryžiaus teismą tapė, be kitų, Lucas Cranachas Vyresnysis ir Peteris Paulas Rubensas (kelios versijos, viena – Nacionalinėje galerijoje Londone). Žodis „kallisti“ ir auksinis obuolys tapo juokaujamos diskordianizmo religijos, aprašytos veikale „Principia Discordia“, simboliu.

Įdomybė

Graikiškas užrašas buvo „kallisti“, tai yra „gražiausiajai“. Iš šio mito kilo lenkiškas posakis „nesantaikos obuolys“, reiškiantis ginčo objektą.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai