Įženk į mišką
Idunos obuoliai, ilustracja
DI iliustracija
Legendų lobynas · Šiaurė

Idunos obuoliai

mitologia nordycka

Paplitęs · 5 tšk.
PasaulisŠiaurėGaliaAmžina jaunystėDruido dovanaJaunystės obuoliai

Taip atrodo tavo profilyje

Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.

Pamatyk animuotą kortą Legendų lobyne →

Deivės Idunos auksiniai obuoliai, dėl kurių dievai nesensta. Kai milžinas Thiazis pagrobė Iduną kartu su obuoliais, dievai greitai pražilo ir pradėjo senti.

Kilmė

Auksiniai obuoliai priklauso Idunai, poezijos dievo Bragio žmonai. Seniausias šaltinis yra Thjódólfo iš Hvinyro skaldų giesmė „Haustlöng“ (apie 900 m.), o visą pasakojimą apie jų pagrobimą užrašė Snorris Sturlusonas „Prozinėje Edoje“ (apie 1220 m.). Iš kur obuoliai atsirado, šaltiniai nesako.

Istorija

Odinas, Lokis ir Hönyras keliavo per kalnus ir norėjo iškepti jautį, bet mėsa niekaip nesikepė. Iš medžio atsiliepė erelis: leiskite man pasisotinti, ir mėsa bus paruošta. Kai jis nusitempė geriausius kąsnius, Lokis smogė jam kuokštu, bet kuoktas prilipo prie paukščio, o Lokio rankos – prie kuokšto. Erelis, tai yra pasivertęs milžinas Thiazis, vilko jį per akmenis, kol Lokis prisiekė išviliosiąs Iduną iš Asgardo kartu su jos obuoliais.

Lokis pasakė Idunai, kad miške už Asgardo auga dar gražesni obuoliai nei jos, ir įkalbėjo ją pasiimti savuosius palyginti. Ten ją pagrobė Thiazis ir nusivežė į savo buveinę Thrymheimą. Be obuolių dievai ėmė sparčiai žilti ir silpti. Kai išsiaiškino, kad Iduną paskutinį kartą matė su Lokiu, jie pagrasino jam mirtimi.

Lokis pasiskolino iš Frėjos sakalo plunksnas, nuskrido į Thrymheimą, kai milžino nebuvo namie, pavertė Iduną riešutu ir nešė ją nagais. Thiazis grįžo, virto ereliu ir leidosi vytis. Dievai po Asgardo sienomis sukrovė drožlių krūvą, o kai sakalas praskrido, ją padegė. Erelis nespėjo sustoti, ugnis nudegino jo plunksnas, ir dievai nužudė milžiną.

Dėl tėvo atėjo jo duktė, milžinė Skadi, su šalmu ir šarvais, reikalaudama atpildo. Dievai pasiūlė jai vyrą, bet ji turėjo jį išsirinkti matydama tik pėdas. Ji išsirinko gražiausias, manydama, kad jos priklauso Baldrui, o paaiškėjo, kad tai Njordo pėdos. Lokis privertė ją nusijuokti nepadoriu pasirodymu su ožiu, o Odinas išmetė Thiazio akis į dangų, kur jos virto žvaigždėmis.

Kaip veikia

Pasak Snorio, dievai valgo Idunos obuolius, kai pajunta senatvę, ir vėl tampa jauni, ir taip bus iki pat Ragnarėko. Kai ji dingo, dievai privertė Lokį ją susigrąžinti: sakalo pavidalu jis pavertė ją riešutu ir parnešė atgal į Asgardą.

Galios

Likimai

Pasak Snorrio, obuoliai su Iduna sugrįžo į Asgardą ir tarnaus dievams iki Ragnaröko. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad senosios norvegų kalbos žodis „epli“ galėjo reikšti bet kokį vaisių, o pats nemirtingumo vaisiaus motyvas primena graikų Hesperidžių obuolius.

Kultūroje

Richardo Wagnerio operoje „Reino auksas“ (1869) auksinius obuolius, suteikiančius dievams jaunystę, prižiūri deivė Frėja, perėmusi šį vaidmenį iš Idunos.

Įdomybė

Snorris rašo, kad Iduna laikė obuolius „eski“, tai yra uosinėje dėžėje.

Žiūrėti Lobyneanimuota korta, suieškok jo miške

Šaltiniai