
Gyvybės eliksyras
alchemia
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.
Legendinis nemirtingumo eliksyras, turėjęs sustabdyti jį išgėrusio žmogaus senėjimą. Alchemikai kartais manė, kad jam pagaminti reikalingas filosofų akmuo.
Kilmė
Svajonė apie nemirtingumo gėrimą labai sena: jau Mesopotamijos „Gilgamešo epe“ herojus ieško jaunystės žolės, o Kinijoje jos ieškojo pirmasis imperatorius Cin Ši Huangdis (III a. pr. Kr.). Žodis „eliksyras“ kilęs iš arabų „al-iksir“, taip alchemikai vadino stebuklingus virsmo miltelius, o viduramžių Europoje jis ėmė reikšti vaistą nuo visų ligų.
Istorija
Gilgamešas, Uruko karalius, po draugo Enkidu mirties pradeda bijoti savo paties mirties. Iš Utnapištimo, išsigelbėjusio nuo tvano, jis sužino apie jaunystę grąžinantį augalą, augantį jūros dugne. Jis nardo jo ieškoti, bet kai maudosi šaltinyje, gyvatė pavagia žolę, nusimeta odą ir nueina atjaunėjusi. Gilgamešas grįžta namo tuščiomis rankomis.
Indijoje dievai ir demonai kartu plakė Pieno vandenyną, kad išgautų amritą, nemirtingumo gėrimą. Kai pasirodė ąsotis, Višnu gražiosios Mohini pavidalu išdalijo gėrimą tik dievams. Demonas Rahu klasta gurkštelėjo, bet Višnu nukirto jam galvą, o nemirtinga galva pagal mitą iki šiol vejasi Saulę ir Mėnulį, sukeldama užtemimus.
Pirmasis Kinijos imperatorius Cin Ši Huangdis 219 m. pr. Kr. išsiuntė magą Siu Fu į jūrą su tūkstančiais berniukų ir mergaičių, kad šis surastų nemirtinguosius iš Penglajaus salos. Siu Fu grįžo su pasiteisinimais, o galiausiai išplaukė ir niekada negrįžo. Pasak legendos, jis pasiekė Japoniją. Imperatorius mirė 210 m. pr. Kr., o istorikai spėja, kad jam pakenkė rūmų alchemikų duodamos gyvsidabrio piliulės.
Kinų mite apie Chang’e lankininkas Hou Yi gauna nemirtingumo eliksyrą, bet jį išgeria jo žmona Chang’e ir pakyla į Mėnulį, kur gyvena iki šiol. Europoje eliksyro ieškojo alchemikai, siedami jį su filosofų akmeniu, o gydytojai, tokie kaip Paracelsas, rašė apie gyvenimą pratęsiančius vaistus. Niekas nepateikė įrodymo, kad kas nors per jį išgyveno nors dieną ilgiau.
Kaip veikia
Anot alchemikų, eliksyras gydė visas ligas, grąžino jaunystę ir saugojo nuo mirties. Jo ieškota tiek Europoje, tiek Kinijoje ir Indijoje, kur panašų vaidmenį atliko dieviškoji amrita.
Galios
- Nemirtingumas: Pasak legendų, kas išgers eliksyrą, nemirs nuo senatvės.
- Jaunystės sugrąžinimas: Gilgamešo žolė ir amrita turėjo atjauninti kūną, kaip gyvatė numetanti odą.
- Pagydymas: Alchemikai tikėjo, kad eliksyras gydo bet kokią ligą, todėl jis buvo vadinamas ir panacėja.
- Dievų galia: Induistų mituose amrita suteikia dievams pranašumą prieš demonus.
Likimai
Eliksyro niekada nerasta, o bandymai jį pagaminti kartais baigdavosi apsinuodijimais, ypač Kinijos dvaruose, kur buvo duodami gėrimai su gyvsidabriu ir arsenu. Japonijoje daugelis vietovių vis dar rodo tariamus Xu Fu kapus ar šventyklas.
Kultūroje
E. T. A. Hoffmannas parašė romaną „Šėtono eliksyrai“ (1815), o Chang’e, deivė su eliksyru, davė vardą Kinijos Mėnulio programai. Gyvenimo eliksyro motyvas grįžta vaidmenų žaidimuose kaip sveikatą atkuriantis daiktas.
Įdomybė
Pirmasis Kinijos imperatorius Qin Shi Huang siųsdavo ekspedicijas nemirtingumo eliksyro. Istorikai spėja, kad jam labiau pakenkė „stebuklingos“ tabletės su gyvsidabriu.