
Bezoaras
dawna medycyna
Taip atrodo tavo profilyje
Šis artefaktas laukia kažkur miške. Radęs jį grybaudamas, pamatysi jo animuotą piktogramą Trofėjuose, Artefaktų vitrinoje. Paplitęs artefaktas lygoje duoda 5 tšk.
Akmuo, susidarantis gyvūnų, pavyzdžiui, ožkų, skrandžiuose iš susiplaukusių plaukų ir nesuvirškintų likučių. Pavadinimas kilęs iš persų kalbos ir reiškia „priešnuodį“.
Kilmė
Bezoarai – tai kieti plaukų, augalinių skaidulų ir mineralinių druskų gumulai, susidarantys gyvūnų skrandžiuose; garsiausi – laukinių ožkų iš Persijos skrandžiuose. Pavadinimas kilęs iš persų „pād-zahr“, tai yra „prieš nuodus“. Žinios apie jų gydomąją galią į Europą atkeliavo viduramžiais kartu su arabų medicina.
Istorija
Arabų ir persų gydytojai bezoarą laikė kilniausiu gamtos priešnuodžiu. Pagal tikėjimus gyvūnai, ėdę nuodingus augalus ir nemirę, savyje nešiojo vaistą, kuris juos saugojo. Akmuo būdavo įrėminamas auksu, pakabinamas ant grandinėlių ir panardinamas į vyną prieš valgį arba nuo jo nugramdomi milteliai.
Europos dvaruose bezoaras tapo toks pat brangus brangakmenis kaip vienaragio ragas. Valdovai gaudavo juos dovanų, laikė iždinėse ir dėl visa ko nešiojosi su savimi. Habsburgų kolekcijose išliko taurės su bezoarais auksiniuose rėmuose.
Abejonių turėjo prancūzų chirurgas Ambroise'as Paré, tarnavęs karaliui Karoliui IX. Kai karalius gavo bezoarą, Paré pasiūlė išbandymą. Už sidabrinių indų vagystę mirti nuteistas virėjas sutiko išgerti nuodų, o paskui paimti bezoaro, mainais už malonę, jei išgyventų. Po kelių valandų jis mirė kankinamas, o Paré paskelbė, kad bezoaras nėra priešnuodis nuo visų nuodų.
Vis dėlto paklausa išsilaikė dar šimtmetį. XVII a. jėzuitai portugalų Goa gamino dirbtinius „Goa akmenis“ iš molio, kriauklių, muskuso ir aukso, parduodamus kaip pigesnį pakaitalą. Gydytojai bezoarą galutinai atmetė XVIII a., kai chemijos ir farmakologijos pažanga atėmė jo patikimumą.
Kaip veikia
Senovės medicinoje buvo manoma, kad bezoaras neutralizuoja bet kokį nuodą. Monarchai jį įrėmindavo auksu ir laikė lobynuose, o gėrimuose jis būdavo mirkomas apsaugai nuo apnuodijimo.
Galios
- Universalus priešnuodis: Pagal senąją mediciną bezoaras, įmestas į taurę, nukenksmindavo bet kokius nuodus.
- Nešiotojo apsauga: Nešiojamas kaip amuletas turėjo saugoti nuo apnuodijimo ir maro.
- Vaistas iš miltelių: Nugramdyti milteliai būdavo duodami nuo karščiavimo ir ligų, o šiandien tai laikoma neveiksminga.
- Retumo įrodymas: Tikras bezoaras buvo toks retas, kad vien jo turėjimas suteikdavo prestižą.
Likimai
Auksu įrėmintus bezoarus šiandien saugo muziejai, be kita ko, Kunsthistorisches Museum Vienoje. Medicinoje žodis „bezoaras“ šiandien reiškia nesuvirškintų medžiagų gumulus žmogaus skrandyje, kuriuos kartais tenka šalinti chirurginiu būdu.
Kultūroje
Romanuose apie Harį Poterį Sneipas moko, kad bezoaras iš ožkos skrandžio saugo nuo daugumos nuodų, o Haris juo išgelbsti Roną „Netikrajame prince“ (2005). Tai fantastinis senojo tikėjimo tęsinys.
Įdomybė
1567 m. prancūzų chirurgas Ambroise Paré išbandė šį tikėjimą su pasmerktu virėju, kuris sutiko išgerti nuodų ir bezoaro. Akmuo nepadėjo, o Paré paskelbė, kad tai ne priešnuodis nuo visko.